Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Mokymosi objektai

Šilumos prigimtis

Ugnis perduoda šilumą puodui, puodo sienelėmis ji perduodama vandeniui, iš vandens – į jį panardintam šaukštui. Karštas šaukštas, įmestas į šaltą vandenį, jį sušildo. Kas gi ta šiluma?

Dar XVII a. šiluma buvo įsivaizduojama kaip ypatingas skystis – „kalorikas“. Anot senųjų laikų mokslininkų, jis ne tik nematomas, bet ir besvoris. Tuo buvo įsitikinta sveriant šaltus ir karštus kūnus. Šios teorijos buvo atsisakyta po daugelio bandymų. Jei šiluma būtų skystis, tai, pakeitus kūno formą, jis turėtų išsilieti panašiai kaip iš kibiro vanduo. Juk, pavyzdžiui, jei sulankstytume kibiro šonus, vandens lygis jame pakiltų ir vanduo išsilietų. Tačiau išbandžius buvo įsitikinta, kad pakeitus karšto kūno formą, jo temperatūra, vadinasi, ir šiluma nepasikeičia. Vėliau buvo nustatyta, kad šilumą lemia kūną sudarančių dalelių judėjimas. Kuo greičiau dalelės juda, tuo karštesnis yra kūnas.