Astronomija – vienas seniausių mokslų, atsiradęs prieš keletą tūkstančių metų. Pirmieji [[astronomai: id:1515]] dangų stebėjo plika akimi ir savo užrašuose žymėjo šviesulių tarpusavio išsidėstymą. Vėliau mokslininkai atrado prietaisus, kuriais buvo galima stebėti tolimas erdves. Pirmieji astronomijos žinias pradėjo taikyti pirkliai ir jūrininkai, kuriems reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Astronomijos žinių taip pat reikėjo žemdirbiams. Jie pagal tam tikrų žvaigždynų išsidėstymą nustatydavo sėjos pradžią, nuspėdavo potvynius arba derliaus nuėmimo metą.
Lietuviai jau gilioje senovėje domėjosi dangaus kūnais, o sukauptas žinias apie juos perduodavo iš kartos į kartą. Lietuvių domėjimąsi dangumi atspindi ir originalūs kai kurių dangaus kūnų pavadinimai: Aušrinė, Vakarinė, Grįžulo Ratai, Šienpjoviai, Darželis ir t. t. Dangaus vinimi kai kur buvo vadinama Šiaurinė žvaigždė, mat ji lyg įkalta vinis nuolat yra toje pačioje vietoje.
Lietuvos mokyklose astronomijos pradėta mokyti XVI amžiuje, dar iki Vilniaus universiteto įkūrimo (1579 m.).