Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Stiebas – tai augalo organas, kuriuo iš šaknų į lapus teka vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis ir kuriuo į kitas augalo dalis nunešamos lapuose pagamintos maisto medžiagos.
Suaugusio žmogaus griaučius sudaro maždaug 226 kaulai, tarpusavyje sujungti sudėtinga [[sąnarių:id:468]] ir raiščių sistema. Žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų griaučiai yra kūno viduje, jų nematyti. Griaučiai yra žmogaus kūno atrama ir suteikia jam formą. Be griaučių sutižtume ant grindų tarsi drebučiai. Be to, kaulai patikimai saugo vidaus organus.
Kai kurie augalai sugeba [[fotosintezės būdu:id:632]] patys pasigaminti maisto, tačiau kartu jie minta ir mėsa. Taip yra todėl, kad jie auga pelkėtose vietose, kur nėra pakankamai augalams būtinų mineralinių medžiagų. Mėsa mintantys augalai, kaip ir gyvūnai, vadinami plėšrūnais arba tiesiog mėsėdžiais. Tokie augalai savo aukas į mirtinus spąstus privilioja spalva, aromatu arba žadamu maistu. Puikus pavyzdys – pelkėtose vietose auganti saulašarė. Saulašarės lapeliai turi čiuptuvėlius. Kiekvieno čiuptuvėlio viršūnėje esantys lipnūs lašeliai pagauna vabzdį. Jam stengiantis ištrūkti, čiuptuvėliai susiglaudžia ir tvirtai prilipdo jį prie lapo. Vabzdys pradedamas virškinti ir paverčiamas skysta tyrele (panašiai mes virškiname maistą savo skrandyje). Iš šio neįprasto maisto saulašarė įsiurbia papildomų medžiagų ir taip išgyvena skurdžioje aplinkoje.
Žiedas – augalo organas, kuriame subręsta lytinės ląstelės. Po apvaisinimo čia subręsta [[sėklos:id:1323]] ir susidaro vaisius.
Dažniausia dantų liga yra ėduonis, dėl kurios jie palengva ima irti. Ėduonis atsiranda dėl netinkamos mitybos, [[dantų apnašų:id:1007]], kurios susidaro nesivalant dantų. Burnos mikroorganizmai iš cukrų gamina rūgštį, kuri pradeda gadinti danties emalį. Iš pradžių pakinta emalio spalva, ji tampa matinė, pilka, ruda ar juoda. Vėliau atsiranda skylutė, kuri negydoma gilėja ir atidengia danties viduje esantį nervą. Todėl, įkvepiant šalto oro, valgant saldų, rūgštų, šaltą ar karštą maistą, ima skaudėti. Jeigu dantis negydomas, susidariusi ertmė neišvaloma ir neužplombuojama, dantis suyra ir jį tenka pašalinti. Norint turėti sveikus dantis, reikia mažiau valgyti daug [[angliavandenių:id:639]] turinčio maisto ir stengtis, kad maiste būtų daugiau [[baltymų:id:638]] bei kalcio. Labai svarbu išsiskalauti burną pavalgius, ryte ir vakare po valgio išsivalyti dantis su pasta, specialiu dantų siūlu valytis tarpdančius.
Laikrodžiai – tai laiko [[matavimo prietaisai:id:1325]]. Esama įvairiausių laikrodžių – ir didžiulių sieninių ar bokšto laikrodžių, ir mažų rankinių laikrodėlių. Pirmieji mechaniniai laikrodžiai buvo pagaminti XIII a. pabaigoje. Jie buvo statomi bažnyčiose ar kitose viešose vietose, kur juos galėjo matyti daug žmonių. Laikrodžiai buvo paleidžiamai prisukant spyruoklę ar pakeliant svorį. Rankiniai laikrodžiai tapo populiarūs XX amžiuje. Iš pradžių juose buvo naudojama maža spyruoklė, dabar – kvarco kristalai. Laikrodžių yra daugybė rūšių – skirtų astronomams, jūreiviams, nardytojams giliuose vandenyse. Laikrodžiai naudojami ir kaip madingos detalės.
Vokiečių kilmės chemikas, gyvenęs Šiaurės Lietuvoje, Gedučiuose. Pirmasis ištyrė [[tirpalus:id:1197]] kaip elektros [[laidininkus:id:1000]], sukūrė prietaisą, kuris periodiškai keisdamas spalvą galėjo atlikti cheminio laikrodžio funkciją.

Subalansuota mityba reiškia, kad su maisto produktais žmogus gauna jo organizmui reikalingą [[baltymų:id:638]], [[riebalų:id:640]], [[angliavandenių:id:639]], [[vitaminų:id:576]] ir [[neorganinių medžiagų:id:642]] kiekį. Lietuvos gyventojai vartoja per daug riebalų ir valgo mažai daržovių bei vaisių.

Norint, kad mūsų mityba būtų subalansuota, valgomame maiste turėtų būti: 30–25 proc. riebalų, 20–15 proc. baltymų, 50–60 proc. angliavandenių.

Tai dujinės, skystos ar kietos [[medžiagos:id:1194]], kurios gali sukelti sprogimus, [[užsidegti:id:524]] ar kitaip pakenkti.

Tai [[skystosios būsenos:id:444]] medžiaga, kurioje tirpsta kitos medžiagos. Jai ištirpus susidaro [[tirpalas:id:1197]].

Tirpiklių būna įvairių. Dažniausiai naudojamas tirpiklis yra [[vanduo:id:1370]], pavyzdžiui, vandenyje tirpiname cukrų ar druską. Yra tokių organinių medžiagų, kurios vandenyje netirpsta. Tuomet naudojame organinius tirpiklius, sudarytus iš [[organinių medžiagų:id:1214]], pavyzdžiui, alkoholį, acetoną.

Nuo [[galvos smegenų:id:525]] ir [[nugaros smegenų:id:1052]] po visą kūną yra išsišakoję nervai. Jais iš [[jutimo organų:id:1143]] į galvos smegenis perduodama informacija apie aplinką. Iš smegenų nervais perduodamos komandos į raumenis ir kitus organus. Taigi nervai kartu su smegenimis valdo organizme vykstančius procesus.
Iš apvaisintų žiedų užauga sėklų turintys vaisiai. Obuolys, uoga, žirnio ankštis, dygliuota kaštono dėžutė ar lazdyno riešutas – tai tik keletas vaisių pavyzdžių. Jie nepanašūs, bet jų paskirtis ta pati – apsaugoti sėklas ir padėti joms patekti toliau nuo motininio augalo, kad išaugęs naujas augalas nekonkuruotų dėl šviesos ir maisto. Dėl šios priežasties augalai įvairiausiais būdais platina sėklas. Kiaulpienių sėklos lengvos, turi skristukus, kad jas išnešiotų vėjas. Kitas sėklas išplatina paukščiai ar gyvūnai. Paukščiai lesa uogas. Vėliau sėklos, buvusios uogų viduje, išnešiojamos su paukščio išmatomis. Voverės renka lazdynų riešutus ir rudenį jų atsargas užkasa žemėje. Taip paslėptos sėklos sudygsta anksčiau negu voverė jas atranda.
Organizmais vadiname gyvąsias būtybes, kurioms būdingi septyni gyvybiniai procesai: mityba, [[kvėpavimas:id:633]], judėjimas, [[augimas:id:1653]], šalinimas, [[jutimas::id:565]], dauginimasis. Tai – augalai, gyvūnai, mikroorganizmai, grybai.
Plutonas – tai pati tolimiausia ir mažiausia Saulės sistemos planeta. Plutonas buvo atrastas tik 1930 m., o jo dvynys ir palydovas Charonas – tik 1978 m. Kadangi Plutonas labai mažas (mažesnis net už Mėnulį), o pastaruoju metu yra atrasta ir didesnių už jį naujų Saulės sistemos „planetų“, dabar jis ir kitos į jį panašios planetos priskiriamos nykštukinėms planetoms. Plutono [[orbita:id:683]] labai ištęsta, todėl kartais jis būna arčiau Saulės, negu [[Neptūnas:id:1353]]. Saulę apskrieja per 250 metų. Paviršiaus temperatūra –235 °C. Plutono iki šiol dar neaplankė kosminės stotys.
Tai lėtas [[cheminis kitimas:id:386]], vykstantis tarp metalo, pavyzdžiui, geležies, vandens ir deguonies. Per tam tikrą laiką kietas metalas tampa puria, rudos spalvos medžiaga – rūdimis. Šis kitimas padaro daug žalos metaliniams daiktams, įvairioms konstrukcijoms. Dėl rūdijimo kasmet prarandama apie 10 proc. išlydytų metalų kiekio. Valgomoji druska labai pagreitina metalų rūdijimą, todėl žmonės, gyvenantys šalia jūros, turi nuolat plauti savo automobilius.

Tais laikais, kai apie [[žvaigždžių:id:681]] prigimtį žmonės dar nežinojo, jos buvo laikomos lyg žibintais, pritvirtintais prie kieto dangaus skliauto. Pamatę danguje ryškų tvykstelėjimą, žmonės sakydavo, kad „nukrito žvaigždė“. Iš tiesų tarp „krintančių žvaigždžių“ ir tikrųjų žvaigždžių nėra nieko bendra.

„Krintančioji žvaigždė“ – reiškinys, kurį sukelia smarkūs mažyčių kietų, smiltelės, segtuko galvutės dydžio dalelių kritimas į Žemės atmosferą. Dideliu greičiu skriejančios dalelės dėl trinties į atmosferą įkaista, kartu įkaista ir prie dalelės esantis oro sluoksnis, dėl to ir matomas ryškus tvykstelėjimas. Šios švytinčios dalelės ar kiti kietieji kūnai vadinami meteorais. Dažniausiai meteorai Žemės paviršiaus nepasiekia. Aukštai ore jie spėja išgaruoti ir virsta įkaitusiomis dujomis.

Sveikos mitybos piramidė iliustruoja mitybos įvairovės taisyklę ir parodo, kiek kokio maisto reikia valgyti. Daugiausia reikėtų valgyti tų [[maisto produktų:id:581]], kurie pavaizduoti piramidės pagrinde. Tai – neriebūs ir nesaldūs duonos, grūdų, kruopų gaminiai. Antroje piramidės pakopoje – daržovės ir vaisiai. Juose yra [[vitaminų:id:576]], padedančių lengviau apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų ir streso. Mėsos ir pieno produktuose yra daug [[mineralinių medžiagų:id:642]] ir [[angliavandenių:id:639]]. Mėsos ir pieno produktus reikia vartoti saikingai. Iš jų organizmas gauna reikiamų medžiagų (baltymų, kalcio, geležies, vitaminų ir kt.), bet juose yra [[riebalų:id:640]], kurie, jeigu valgysime daug ir dažnai, gali pakenkti mūsų sveikatai. Mažiausiai reikėtų vartoti riebalų ir saldumynų. Iš šių produktų gaunama daug energijos, o kitų būtinų maisto medžiagų juose yra nedaug.
Tai – svarbiausia [[medžiaga:id:1194]], palaikanti gyvybę Žemėje. Lietus, sniegas, rasa, rūkas – visa tai yra vanduo. Vandens yra ore, gyvuosiuose organizmuose, žemėje. Jis būtinas, kad organizmuose vyktų gyvybiniai procesai. Vanduo gamtoje aptinkamas visų trijų [[būsenų:id:295]]: [[kietosios:id:443]], [[skystosios:id:444]] ir [[dujinės:id:292]]. Tai – geras ir dažnai naudojamas [[tirpiklis:id:1189]]. Gyvenamieji namai, pramonės įmonės aprūpinamos vandeniu iš vandens telkinių ar požeminių šaltinių.
Taip vadinama šviesa, atsispindėjusi nuo šviesos nepraleidžiančio kūno. Šviesa, sklisdama iš šviesos šaltinio [[skaidriąja medžiaga:id:811]] ir savo kelyje sutikusi kliūtį – kūną iš [[neskaidriosios medžiagos:id:1098]], nuo jo „atšoka“ – atsispindi. Dėl šviesos atspindžio mes matome aplinkoje esančius daiktus, kurie patys neskleidžia šviesos. Matome tik tuos kūnus, nuo kurių atsispindėjusi šviesa patenka į mūsų akis. Pavyzdžiui, Žemės palydovas Mėnulis šviesos neskleidžia, o atspindi į jo paviršių krintančios Saulės šviesą.
Raumenys yra sudaryti iš raumeninių ląstelių, kurios gali susitraukti. Dėl to kūnas ar jo organai gali judėti. Raumenys yra prisitvirtinę prie kaulų tvirtomis sausgyslėmis. Susitraukdami raumenys tempia kaulus ir taip judina griaučius. Atsipalaidavęs raumuo yra ilgas ir plonas, o susitraukęs pasidaro trumpas ir storas. Nuolat treniruojami raumenys auga ir stiprėja. Įdomu tai, kad raumenų ląstelės gali būti iki 30 cm ilgio.