Visi daiktai, paleisti iš rankų, kreta žemyn. Išmestas į viršų kamuolys po kiek laiko vis tiek nukris ant žemės. Taip yra todėl, kad Žemė traukia visus kūnus. Ši jėga vadinama Žemės traukos jėga arba sunkio jėga.
Pasak legendos, anglų mokslininkas Izaokas Niutonas sėdėjo po obelimi ir stebėjo, kaip nuo vėjo nukrenta tai vienas, tai kitas obuolys. Tada ir kilo jam mintis apie Žemės trauką.
Po daugelio stebėjimų ir skaičiavimų Niutonas padarė dar vieną išvadą. Ne tik Žemė traukia kūnus, bet ir visi kūnai traukia vienas kitą. Pavyzdžiui, knyga traukia pieštuką, o pieštukas – knygą. Traukos jėga tarp mažos masės kūnų labai silpna. Mes jos nejaučiame ir nepastebime. Jei bent vieno kūno masė didelė, tuomet traukos jėga didelė. Žemės masė didelė, todėl visi kūnai nukrenta ant Žemės paviršiaus.
Šis Niutono atradimas paaiškino, kas „laiko“ Mėnulį, Žemę ir kitas planetas. Mėnulis skrieja aplink Žemę todėl, kad jį veikia Žemės traukos jėga. Jei nebūtų Žemės traukos, Mėnulis „pabėgtų“ nuo Žemės.
Saulė traukia Žemę ir kitas planetas, todėl jos visos sukasi aplink Saulę. Saulės trauka neleidžia planetoms nuskrieti į kosminę erdvę.
Prieš tūkstančius metų žmonėms nereikėjo tiksliai matuoti laiko valandomis ar sekundėmis. Ilgą ir sudėtingą kelią nuėjo žmonija, kol išmoko naudotis gamtos sukurtu „laikrodžiu“ – Žemės ir Mėnulio judėjimo periodiškumu. Pirmasis laiko matavimo vienetas buvo [[para:id:1263]]. Nustačius [[Mėnulio fazių:id:957]] kaitą, laiką imta skaičiuoti mėnesiais. Užsiėmus žemdirbyste, reikėjo žinoti, kada prasideda vienas ar kitas metų laikas. Tam reikėjo stebėti Saulės tekėjimo ir laidos taškus, pakilimo aukštį virš horizonto.
Para pradėta dalyti į 24 valandas senovės Egipte. Valandą smulkinti į minutes ir sekundes ėmė babiloniečiai. Minutė yra viena šešiasdešimtoji valandos dalis, o sekundė – viena šešiasdešimtoji minutės dalis. Sekundė buvo pasirinkta pagrindiniu laiko matavimo vienetu.
Taip vadinamas [[tirpalas:id:1197]], kuriame [[tirpinio:id:1199]] ištirpinta tiek, kiek galėjo [[ištirpti:id:1201]] tam tikros temperatūros [[tirpiklyje:id:1189]].
Kietėjimas arba stingimas yra [[medžiagos būsenos:id:295]] virsmas. Jam vykstant [[skystoji medžiaga:id:444]] virsta kietąja. Skystosios būsenos medžiaga pradeda kietėti tik atvėsusi iki tam tikros temperatūros. Visą kietėjimo laiką temperatūra nekinta. Ši temperatūra vadinama medžiagos kietėjimo temperatūra. Kietėjimo temperatūra yra lygi medžiagos lydymosi temperatūrai.
Tai – skaidrus, truputį lipnus skystis, kurio visada yra [[burnoje:id:556]]. Jos sudrėkina kramtomą maistą. Seilėse esančios medžiagos pradeda maistą virškinti. Liežuvis varto maistą burnoje, maišo su seilėmis ir formuoja kąsnį, kuris prarytas toliau slenka [[virškinimo kanalu:id:555]]. Seilės pagerina maisto skonio pojūtį, kurį jaučiame [[liežuviu:id:611]].
Vitamino D yra riebioje žuvyje, piene, kepenyse, kiaušiniuose, menkės kepenų taukuose ir kai kuriuose grūduose. Jo dedama ir į margariną. Vis dėlto daugiausia vitamino D gaunama saulės spinduliams veikiant odoje esančias medžiagas. Vitaminas D:
• padeda iš maisto įsisavinti kalcį,
• stiprina dantis ir kaulus,
• kontroliuoja kalcio kiekį kraujyje ir taip reguliuoja kraujo krešėjimą, palaiko sveikus raumenis ir nervus.
Tai – [[šviesos šaltiniai:id:777]], kuriuos sukūrė pati gamta. Pagrindinis mūsų planetos gamtinis šviesos šaltinis yra Saulė. Jos spinduliai pasiekia mūsų planetą ir naktį, atsispindėję nuo Mėnulio paviršiaus. Kiti gamtiniai šviesos šaltiniai yra žvaigždės, gyvieji organizmai. Nemažai grybų, jūros mikroorganizmų, medūzų, vėžiagyvių ir [[jonvabalių:id:1106]] sugeba švytėti.
Ištempta ar suspausta spyruoklė ją paleidus vėl atgauna savo pradinę formą. Sakoma, kad ji yra [[tampri:id:1040]]. Guminė juostelė, oro pripūstas kamuolys ar balionas – tamprieji kūnai.
Sportiniai bėgimo bateliai gaminami iš tampriųjų medžiagų. Jos susilpnina smūgį, kai bėgiko kojos atsispiria į kelią. Maratono bėgiko kojos paliečia žemę daugiau kaip 25 tūkst. kartų. Kiekvienas smūgis į žemę lygus 2,5 karto didesnei jėgai nei [[Žemės traukos jėga:id:946]]. Kai bėgiko kojos nuolat atsispiria į kelią, jis gali patirti traumą. Todėl moderniausių sportinių batelių padai yra su oro pagalvėlėmis.
Žmonių ir gyvūnų raumenys ir sausgyslės taip pat yra tamprūs. Tamprumas padeda judėti. Pavyzdžiui, šokdamos nuo vieno medžio ant kito, medvarlės atsispiria raumeningomis kojomis. Raumenys veikia kaip guminės juostelės.
Tačiau esama ir netampriųjų kūnų. Plastilinas formą gali keisti, bet jis neatgauna pradinės savo formos. Plastilinas, molis, parafinas yra [[netampriosios:id:1041]] medžiagos.
[[Kraujo:id:614]] plazma – gelsvos spalvos skystoji kraujo dalis. Kraujo plazmoje yra daug vandens, įvairių ištirpusių neorganinių ir organinių medžiagų.
Tai maisto smulkinimas ir skaidymas iki labai mažų [[maisto medžiagų:id:1739]] dalelių. Virškinimas prasideda jau burnoje kramtant maistą ir tęsiasi jam patekus į [[skrandį:id:537]], po to – į [[plonąją žarną:id:552]]. Suvirškintos maisto medžiagos yra tokios mažos, kad per kraujagyslių, išraizgiusių [[virškinimo kanalą:id:555]], sieneles patenka į kraują. Kraujas maisto medžiagas išnešioja į visus organus. Ten jos naudojamos naujoms ląstelėms susidaryti ir organų veiklai reikalingai energijai gauti. Nesuvirškintos maisto atliekos patenka į storąją žarną ir pašalinamos iš organizmo.
Tai iš žemės gelmių išgaunamas kuras, kuris susidarė per milijonus metų iš augalų ir gyvūnų sukauptos saulės spindulių energijos (pavyzdžiui, [[nafta:id:1003]], [[gamtinės dujos:id:549]], [[akmens anglys:id:1210]]). Šis kuras neatsinaujina, todėl jo atsargos Žemėje nuolat senka.
Žmonės savo poreikiams patenkinti – važinėtis automobiliais, šildyti, apšviesti pastatus ir pan. – suvartoja labai daug energijos. Jai gaminti dažniausiai naudojamas iškastinis kuras – nafta, dujos, akmens anglys. Tačiau šio kuro atsargos Žemėje senka. Tad žmonėms tenka ieškoti nuolat atsinaujinančių energijos išteklių, kurie niekada nesibaigtų. Labiausiai paplitę vandens, Saulės ir vėjo energijos atsinaujinantieji šaltiniai. Naudojant tokią energiją, mažiau teršiama aplinka.
Atšvaitai – saugumo priemonė, kurios veikimo principas grįstas šviesos [[atspindžiu:id:778]]. Atšvaitai užtikrina kūnų matomumą prieblandoje ir tamsiuoju paros metu. Kad vairuotojas galėtų pastebėti, atšvaito paviršiaus plotas turi būti apie 16 cm². Pavojingiausios situacijos kelkraščiu einančiam pėsčiajam yra tuomet, kai automobiliai prasilenkdami važiuoja įjungę trumpąsias šviesas. Jei pėstysis neturi atšvaito, automobilio vairuotojas jį gali pastebėti likus vos kelioms dešimtims metrų iki jo. Jei pėstysis turi atšvaitą, vairuotojas jį pastebės likus iki jo mažiausiai 100 metrų. Važiuojant su įjungtomis tolimosiomis šviesomis, pėstysis su atšvaitu matomas likus iki jo keliems šimtams metrų, o pėstysis be atšvaito – likus maždaug šimtui metrų.
Nugaros smegenys yra stubure. Jais nerviniai signalai keliauja į [[galvos smegenis:id:525]], o iš galvos smegenų sklinda nurodymai į įvairias kūno dalis (pavyzdžiui, raumenis, organus).
Tai kuras, iškasamas iš žemės gelmių, – akmens anglys, nafta, dujos. Šios rūšies kuras vadinamas [[neatsinaujinančiuoju kuru:id:1223]]. Jis yra susidaręs per milijonus metų iš žuvusių augalų ir gyvūnų.
Taip vadinami [[gyvūnai:id:1010]], mintantys [[augalais:id:919]]. Jie minta augalų lapais, vaisiais, sėklomis, šaknimis ir net medžių žieve. Yra ir tokių augalėdžių, kurie minta saldžiu ir maistingu augalų žiedų skysčiu, vadinamu nektaru (pavyzdžiui, kai kurie paukščiai, vabzdžiai).