Prieš tūkstančius metų žmonėms nereikėjo tiksliai matuoti laiko valandomis ar sekundėmis. Ilgą ir sudėtingą kelią nuėjo žmonija, kol išmoko naudotis gamtos sukurtu „laikrodžiu“ – Žemės ir Mėnulio judėjimo periodiškumu. Pirmasis laiko matavimo vienetas buvo
para. Nustačius
Mėnulio fazių kaitą, laiką imta skaičiuoti mėnesiais. Užsiėmus žemdirbyste, reikėjo žinoti, kada prasideda vienas ar kitas metų laikas. Tam reikėjo stebėti Saulės tekėjimo ir laidos taškus, pakilimo aukštį virš horizonto.
Para pradėta dalyti į 24 valandas senovės Egipte. Valandą smulkinti į minutes ir sekundes ėmė babiloniečiai. Minutė yra viena šešiasdešimtoji valandos dalis, o sekundė – viena šešiasdešimtoji minutės dalis. Sekundė buvo pasirinkta pagrindiniu laiko matavimo vienetu.