Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Diagrama – tai duomenų grafinis vaizdas. Duomenų vaizdavimas stačiakampiais vadinamas stulpeline diagrama. Diagramos gali būti braižomos tame pačiame lape, kur yra duomenys, arba atskirame lape. Stačiakampių aukščiai turi atitikti gautuosius duomenis – skaičius, o plotis gali būti bet koks, bet būtinai visų vienodas. Viena diagrama gali vaizduoti, kaip kinta du ir daugiau skirtingų dydžių. Pavyzdžiui, Onutė, apklausė klasės draugus, kiek kuris turi kompiuterių namuose, ir gautus duomenis pavaizdavo diagrama.

Norėdami išsiaiškinti, kas yra stabdymo kelias ir nuo ko jis priklauso, įsivaizduokite tokią situaciją. Automobiliu važiuojate į mokyklą. Vairuotojas, pamatęs kliūtį, nuspaudžia stabdžius. Regis, automobilis turėtų tuoj pat sustoti, bet jis vis dar rieda toliau. Kelias, kurį nuvažiuoja stabdomas automobilis, vadinamas stabdymo keliu.

Kaip greitai sustos stabdomas automobilis, priklauso nuo oro sąlygų, kelio dangos, padangų ir paties automobilio. Greičiausiai automobilis sustoja gerame sausame kelyje. Vanduo, smėlis ar lapai ant kelio mažina trintį, todėl stabdymo kelias ilgėja.

Stabdymo kelias taip pat priklauso ir nuo automobilio greičio. Kuo didesniu [[greičiu:id:666]] važiuoja automobilis, tuo didesnį atstumą jis nuvažiuoja stabdomas.

Tai pats lanksčiausias organas. Jis gali judėti įvairiomis kryptimis. Padeda valgyti, nuryti maistą ir kalbėti. Liežuvio paviršius yra šiurkštus. Jį dengia mažos išaugėlės – skonio [[receptoriai:id:523]], padedantys jausti skonį. Visko, ką įsidedame į burną, skonis yra saldumo, kartumo, sūrumo ir rūgštumo derinys.
Tai žmogaus sukurti prietaisai, skleidžiantys šviesą. Žmonės jau gilioje senovėje norėdami pasišviesti kūrendavo laužus. Jie buvo naudojami ir informacijai perduoti. Pavyzdžiui, ant aukštų piliakalnių kūrendami laužus žmonės įspėdavo vieni kitus apie gresiantį pavojų. Amžiams bėgant, kito ir žmonių dirbtinio pasišvietimo priemonės. Naudota aliejinės lempos, vaško žvakės, dujos, o atradus žibalą paplito žibalinės lempos. Vėliau išrasti šių laikų dirbtiniai šviesos šaltiniai – elektros lempa, lazeris ir kiti.
Venera – antroji pagal nuotolį nuo [[Saulės:id:952]] [[planeta:id:682]]. Ji yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė. Venerą gaubia labai tanki atmosfera, todėl jos paviršiaus nesimato. Venera apie Saulę apsisuka per 225 [[Žemės paras:id:1263]]. Apie ašį ji sukasi priešinga kryptimi nei kitos planetos ir labai lėtai. Veneroje para trunka 117 Žemės parų. Vidutinė paviršiaus temperatūra siekia +460 °C.<br /> Gamtinių [[palydovų:id:684]] Venera neturi.
Asteroidai – mažesni už [[Saulės sistemos:id:953]] planetas iš uolinės medžiagos sudaryti netaisyklingos formos kūnai, savo orbitomis skriejantys aplink Saulę. Asteroidai kartais dar vadinami mažosiomis planetomis. Jų skersmuo 1–1000 km. Daugiausia asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai – tuo jie panašūs į žvaigždes. Kitaip negu žvaigždės, asteroidai yra beveik apskriti arba netaisyklingos formos luistai, kosminės uolos, įvairiai atspindinčios Saulės šviesą. Kasmet atrandama ir užregistruojama 150–200 naujų asteroidų. 12 712 šių mažųjų planetų turi pavadinimus, kiti asteroidai numeruojami. Kai kurie jų pavadinti lietuviškais vardais: Čiurlionis, Lietuva, Vilnius, Straižys, Kaunas, Ažusienis. Asteroidų juosta skriejantys kūnai nepriartėja prie Žemės arčiau negu 250 mln. km, taigi jokio pavojaus mums nekelia. Tačiau kelių procentų asteroidų artimiausi Saulei orbitų taškai yra ties Žemės orbita arba net arčiau Saulės. Tokie asteroidai kada nors ateityje gali susidurti su Žeme.

Tai yra gausiausia [[bestuburių gyvūnų:id:926]] grupė. Vabzdžiai prisitaikę gyventi sausumoje ir vandenyje. Vieni gyvena miškuose ir pievose, pasėlių laukuose, kiti – vandens telkiniuose ir upėse, o kai kurie – net žmonių namuose. Skiriasi spalva, dydžiu, mityba. Tai – vabalai, skruzdėlės, drugiai, bitės, musės ir kiti.

Vabzdžius nuo kitų bestuburių gyvūnų galima atskirti pagal kojų skaičių. Visi jie turi tris poras kojų, dauguma – dvi poras sparnų, ant galvos – porą antenų (ūselių). Vabzdžių kūną dengia tvirta danga. Jie deda kiaušinėlius, iš kurių išsiritę jaunikliai gali būti visai nepanašūs į savo tėvus. Pavyzdžiui, [[vikšrai:id:1184]], graužiantys augalų lapus, yra drugelių jaunikliai.

Nuo [[šviesos šaltinių:id:777]] neregimomis bangomis sklindanti [[energija:id:412]] vadinama šviesos energija.
[[Garso bangoms:id:1165]] sklisti reikalinga medžiaga. Jei medžiagos nėra, garsas sklisti negali. Pavyzdžiui, kosmose tvyro visiška tyla, nes ten nėra oro, nėra dalelių, kurios perduotų [[garsą:id:1246]]. Tai reiškia, kad astronautai atvirame kosmose nieko negirdi.

Užtemimu vadinamas reiškinys, kuriam vykstant Mėnulis, Žemė ir Saulė išsidėsto vienoje linijoje. Kai [[Mėnulis:id:955]], sukdamasis aplink [[Žemę:id:1177]], patenka į Žemės [[šešėlį:id:789]] arba [[pusšešėlį:id:1358]], įvyksta Mėnulio užtemimas. Taip gali atsitikti tik esant [[pilnačiai:id:957]]. Kartais į Žemės šešėlį panyra ne visas Mėnulis, o tik jo dalis. Tada Mėnulio užtemimas būna dalinis. Visiškas Mėnulio užtemimas gali trukti 1 val. 40 min. Net esant visiškam užtemimui Mėnulis yra matomas. Jis tada atrodo rausvas.

Mėnulio užtemimai matomi tuo pačiu metu beveik visame Žemės pusrutulyje, atsisukusiame į Mėnulį. Per metus gali įvykti iki dviejų Mėnulio užtemimų.

Šviesa nuo [[šviesos šaltinių:id:777]] sklinda į visas puses tiesiomis linijomis, kurias vadiname [[šviesos spinduliais:id:779]]. Jeigu ore yra vandens lašelių ar dulkelių, kurie [[atspindi šviesą:id:778]], ir jų atspindėta šviesa patenka į mūsų akis, sakome, kad regime šviesos spindulius. Jeigu šviesa savo kelyje sutinka [[neskaidrųjį kūną:id:792]], už jo susidaro neapšviesta sritis – to kūno [[šešėlis:id:789]].
Gyvūnus, augalus, grybus ar kitus organizmus žmonės suskirstė į grupes pagal jų bendrus požymius. Rūšis – tai vienas į kitą panašių, daug bendrų požymių turinčių organizmų grupė, pavyzdžiui, naminis žvirblis yra žvirblių rūšis. Raudonosios boružės, kitaip gražiai vadinamos dievo karvytėmis, yra labai panašios, tačiau skiriasi taškelių skaičiumi. Geriausiai pažįstama raudonoji septyntaškė yra viena iš boružių rūšių, kita boružių rūšis – raudonoji dvitaškė. Vienas iš požymių, padedantis atskirti rūšis, yra tai, kad tos pačios rūšies organizmai poruojasi ir susilaukia vaisingų palikuonių. Pavyzdžiui, pilkoji ir didžioji zylė priklauso dviem skirtingoms zylių rūšims, kurios tarpusavyje nesiporuoja. Skirtingų, nors ir artimų rūšių organizmai kartais gali poruotis, tačiau jų palikuonys būna nevaisingi.
Patrynę rankas mes jaučiame šilumą. Tai atsitinka dėl [[trinties:id:945]]. Trintis dalį [[kūno:id:657]] [[judėjimo energijos:id:659]] paverčia [[šiluma:id:416]]. Į [[Žemę:id:1177]] grįžtantis [[erdvėlaivis:id:1293]] patiria didelį [[oro pasipriešinimą:id:1357]]. Dėl to jo korpusas įkaista net iki 15 000 °C. Pirmykščiai žmonės [[ugnį:id:1234]] išgaudavo trindami vieną į kitą du sausos medienos gabalėlius. Kad mediena užsiliepsnotų, reikėdavo nemažai padirbėti, nes temperatūra turi pakilti iki 3000 °C. Degtukas užsidega taip pat dėl trinties. Degtuko galvute braukiant dėžutės šoną, ji įkaista. To pakanka, kad užsidegtų ant degtuko galvutės esančios specialios medžiagos.
Mokslas – tai aplink mus esančio pasaulio stebėjimas, tyrimas ir žinios apie jį. Mokslo objektu gali būti daugelis gamtos ir visuomenės gyvenimo objektų bei reiškinių, pavyzdžiui, chemija tyrinėja medžiagas, astronomija – dangaus kūnus, istorija – žmonijos praeitį. Mokslas apima tyrimą, atitinkamą jo rezultatų pateikimą mokslinėse publikacijose, bendrai pripažintų žinių apibendrinimą ir šių žinių perdavimą. „Mokslas nebuvo ir niekuomet nebus užbaigta knyga. Kiekvienas svarbus laimėjimas iškelia naujų klausimų, o visokia raida ilgainiui susiduria su naujais, kaskart didesniais sunkumais“, – taip mokslą apibūdino žymus fizikas A. Einšteinas.
Mūsų [[akys:id:558]] kartu su galvos smegenimis sukuria regėjimo pojūtį. Akimis matome formas, spalvas, atstumą ir šviesumą. Pro priekyje esantį [[lęšiuką:id:782]] šviesa patenka į akį ir sudirgina receptorius. Kad akis geriau matytų daiktus iš įvairaus atstumo, lęšiukas gali keisti savo [[gaubtumą:id:784]]. Akies tinklainėje susidaro apverstas ir sumažintas [[daikto atvaizdas:id:780]]. Tuomet signalas nervais keliauja į galvos smegenis, o daikto atvaizdas „atverčiamas“. Taip sukuriamas regėjimo pojūtis – mes matome vaizdą. Žmogaus tinklainėje yra apie septynis milijonus kūgio formos ląstelių, kurios padeda skirti spalvas. Trijų rūšių kūgio formos ląstelės atitinka tris pagrindines spalvas: raudoną, žalią ir mėlyną.
Vasarą augalų žiedai išsiskleidžia ir susiglaudžia tam tikru paros metu. Vaikščiodami po pievą ir stebėdami augalus, galite sužinoti laiką valandų tikslumu. Augalai tik saulėtą dieną rodo laiką, o lietingą ar apsiniaukusią dieną dažniausiai iš viso neišsiskleidžia arba atveria savo žiedus kitu laiku.
Taip vadinama prieš daugelį šimtų tūkstančių metų augusių spygliuočių medžių suakmenėjusi derva. Tai – organinės kilmės mineralas, sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79 proc. anglies, 10,5 proc. deguonies ir 10,5 proc. vandenilio. Be to, gintaras turi nuo 3 iki 8 proc. gintaro rūgšties. Gintaro tankis kinta nuo 1 iki 1,1 g kubiniame centimetre, jis yra labai artimas vandens tankiui. Todėl gintaras vandenyje gali plūduriuoti ir bangos lengvai jį mėto. Veikiamas alkoholio arba eterio, gintaras skaidosi į gintaro rūgštį (3–8 proc.), dervą (85–90 proc.) ir kitas medžiagas. Minkštėja 150 °C temperatūroje, lydosi 350–375 °C temperatūroje. Smilkdamas maloniai kvepia ir dėl to viduramžiais buvo naudojamas smilkalams. Nuo kitų fosilinių sakų gintarą lengviausia chemiškai atskirti pagal jo sudėtyje esančią gintaro rūgštį. Perpjovę gintaro gabalą, pamatysime, kad jo paviršius yra kiek tamsesnis už vidų. Mat gintaro paviršių per ilgą laiką paveikia deguonis. Gintaras yra elektros izoliatorius.
Pasipriešinimas – [[trinties jėga:id:945]], atsirandanti [[kūnui:id:657]] judant skystyje arba dujose.
Etalonas – pavyzdinis matas, matavimo prietaisas arba pavyzdys, naudojamas palyginimui.
Tai – priemonė, naudojama [[kietosioms:id:443]] dalelėms išskirti iš mišinio pagal dalelių dydį. Filtrų pavyzdžiai – filtravimo popierius, sietas.