Žaibas

Žaibas – tai trumpalaikė elektros srovė, kibirkštis tarp įsielektrinusių debesų arba tarp įsielektrinusio debesies ir įsielektrinusių kūnų Žemėje. Debesys yra sudaryti iš ledo kristalėlių ir vandens lašelių. Debesies viršuje esantys vandens lašeliai turi teigiamąjį krūvį), o esantys apačioje – neigiamąjį krūvį). Kai neigiamai įsielektrinę lašeliai priartėja prie teigiamai įelektrintų kūnų Žemėje arba prie kito debesies teigiamai įsielektrinusių lašelių, šoka kibirkštis, teka trumpalaikė elektros srovė, dangų nušviečia žaibas.

Kai dangų perskrodžia žaibas, tik po kelių sekundžių išgirstame ir griaustinio dundesį. Taip yra todėl, kad garsas ir šviesa sklinda skirtingu greičiu. Šviesos greitis – 300 000 000 metrų per sekundę, garso greitis ore – maždaug 340 metrų per sekundę. Vadinasi, garsui nusklisti 1 kilometrą prireikia maždaug 3 sekundžių.

Žaibo prigimtį XVIII amžiuje nustatė amerikietis Bendžaminas Franklinas. Žaibo smūgis pavojingas žmogaus gyvybei, todėl reikia žinoti, kaip nuo jo apsisaugoti. Jei esate gamtoje, žaibuojant nestovėkite aukštoje atviroje vietovėje, po medžiais, nebūkite arti vandens ar vandenyje, nebėkite. Geriausia būtų palaukti, kol nustos žaibuoti, nedidelėje įduboje arba stataus šlaito papėdėje. Namus nuo žaibo padeda apsaugoti įrengti žaibolaidžiai. Žaibuojant nepatartina naudotis mobiliuoju telefonu, elektros prietaisais.