Mėnulis – vienintelis gamtinis Žemės [[palydovas:id:684]], artimiausias mūsų kosminis kaimynas. Jis nutolęs nuo Žemės apie 400 tūkstančių kilometrų. Mėnulis yra 4 kartus mažesnis už Žemę, bet net 81 kartą už ją lengvesnis.
Mėnulyje nėra atmosferos, todėl jo paviršius dieną įkaista iki +130 °C, o naktį atvėsta iki -170 °C. Jo paviršius nelygus, yra kalnų ir lygumų, vadinamų jūromis. Mėnulyje vandens nėra, jūromis vadinamos tamsesnės ir žemesnės paviršiaus vietos.
Pats Mėnulis nešviečia, jis tik atspindi Saulės šviesą. Dėl Mėnulio sukimosi aplink Žemę mes matome vis skirtingą apšviestą jo sritį, t. y. skirtingą [[Mėnulio fazę:id:1039]].
Mėnulyje jau buvo 12 žmonių, į Žemę pargabenta apie 400 kg Mėnulio uolienų.
Šiltakraujais vadinami gyvūnai, kurių vidinė kūno temperatūra yra pastovi. Tai visi [[paukščiai:id:914]] ir [[žinduoliai:id:916]]. Jų kūno temperatūrą palaikanti šiluma išsiskiria kvėpavimo metu iš maisto medžiagų. Kai kuriems paukščiams ar žinduoliams sunku žiemą susirasti pakankamai maisto. Daugelis paukščių prieš šalčius išskrenda. Jie nuskrenda tūkstančius kilometrų, kol pasiekia šiltuosius kraštus. Ten jie gali rasti pakankamai maisto.
Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, ežys, užmiega giliu žiemos miegu. Rudenį tokie gyvūnai suėda daug maisto ir užsiaugina storą riebalų sluoksnį. Šis sluoksnis leidžia jiems per žiemą išgyventi neėdus. Žiemą miegančių žinduolių širdies plakimas ir [[kvėpavimas:id:633]] sulėtėja, todėl jiems nereikia maitintis.
Parazitais vadinami organizmai, kurie gyvena naudodamiesi kitais organizmais, – apsigyvena jų kūno paviršiuje arba viduje ir jais maitinasi. Savo šeimininko parazitai nenužudo, nes nebeturėtų kuo misti. Žinomiausi parazitai: erkės, blusos, utėlės, kirmėlės, virusai, bakterijos ir grybai.
[[Skaidrus kūnas:id:1099]], turintis [[išgaubtus:id:783]] arba [[įgaubtus:id:784]] paviršius. Lęšiais galima gauti [[padidintus:id:1102]] ar [[sumažintus:id:1103]] [[daiktų atvaizdus:id:780]].
Pirmieji žmonijos istorijoje laiko matavimo prietaisai yra Saulės laikrodžiai. Jie buvo naudojami jau prieš 4000 metų. Paprasčiausią Saulės laikrodį sudarė į žemę įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su padalomis. Laikas buvo nustatomas pagal [[šešėlio:id:789]] ilgį skalėje.
Apsiniaukusią dieną ar naktį tokiu laikrodžiu nepasinaudosi. Todėl senovės egiptiečiai naudojo vandens laikrodžius. Vanduo tekėdavo iš vieno indo į kitą. Vandens lygis pirmajame inde rodė laiką.
Maždaug prieš 1000 metų buvo išrasti laikrodžiai-žvakės. Degdama žvakė trumpėja, pagal tai matyti, kiek valandų praėjo.
Tai medžiagos, keičiančios spalvą [[rūgštiniuose:id:1207]] ir [[šarminiuose:id:1208]] tirpaluose. Indikatoriai naudojami tirpalams atskirti.
Indikatoriai gali būti gamtiniai ir dirbtiniai, kieti ir skysti. Aronijos, raudonojo kopūsto tirpalai yra gamtinių indikatorių pavyzdžiai. Gali būti naudojami ir specialiai pagaminti indikatoriai: universalus indikatorius, lakmusas ir kiti.
Taip vadinami gyvūnai, neturintys nei stuburo, nei kitų kaulų. Tai [[kirmėlės:id:905]], [[moliuskai:id:906]], [[voragyviai:id:907]], [[vabzdžiai:id:908]].
Tai apvali angelė, esanti akies [[rainelės:id:1088]] viduryje. Pro vyzdį šviesa patenka į akies vidų ir sudirgina ten esančias nervų galūnėles – [[receptorius:id:523]].
Samanos yra nedideli [[žoliniai augalai:id:904]], augantys drėgnose vietose. Jos želia miškuose ant žemės – kai kurios vietos atrodo tarsi išklotos žaliu kilimu. Toks kilimas yra puikus prieglobstis smulkiems miško gyvūnėliams ir grybams. Samanų rasime ir ant medžių kamienų, sienų ar net akmenų. Tik nesupainiokime jų su kerpėmis. Samanos turi smulkius stiebelius ir lapelius, tačiau, kitaip negu kiti augalai, neturi šaknų ir niekada nežydi. Jų ,,šaknys“ – į siūlus panašios stiebelių išaugos, godžiai siurbiančios vandenį. Samanos drėgmę mėgsta, kai kurios yra prisitaikiusios siurbti vandenį visu kūnu ir auga pelkynuose.
Gerai šviesą praleidžianti medžiaga, pavyzdžiui, oras, stiklas, tyras vanduo, plonas ledo sluoksnis, vadinama [[skaidriąja medžiaga: id:811]]. Iš skaidriųjų medžiagų pagaminti kūnai vadinami skaidriaisiais kūnais.
Geležies lydiniai ketus ir plienas yra geležies, [[anglies:id:1469]] ir kitų metalų kietieji [[mišiniai:id:452]]. Jie patvarūs, kieti, laidūs šilumai, todėl labai plačiai naudojami. Pliene yra šiek tiek mažiau anglies negu ketuje, todėl plienas nėra trapus.
Farenheito [[skalė:id:1361]] – [[temperatūros:id:855]] matavimo skalė, pagal kurią gėlojo vandens ledas tirpsta esant 32 [[laipsnių:id:1363]] temperatūrai, o gėlasis vanduo užverda esant 212 laipsnių temperatūrai.