Šaltakraujais vadinami gyvūnai, kurie negali išlaikyti pastovios kūno temperatūros. Tai visi [[bestuburiai:id:926]], taip pat žuvys, varliagyviai ir ropliai. Šių gyvūnų kūno temperatūra smarkiai svyruoja, nes priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl visi šaltakraujai gyvūnai žiemą žūtų, jei neturėtų kur pasislėpti. Driežai, gyvatės ir varlės lenda į žemę ir užmiega žiemos miegu. Kai kurie drugeliai žiemą slepiasi atokiose daržinių ar namų kertėse.
Kosminėje erdvėje skrieja daugybė įvairaus dydžio – nuo kelių mikrometrų iki kelių šimtų metrų – kietųjų kūnų. Kietos liekanos, praskriejusios [[planetos:id:682]] ar [[palydovo:id:684]] atmosferą ir nespėjusios suirti, nukrenta ant paviršiaus. Tai – meteoritai.
Saulės sistemai priklausantys meteoritai yra suirusių [[kometų:id:1266]] arba [[asteroidų:id:1526]] liekanos. Ant Žemės paviršiaus nukrenta nuo kelių metrų iki mikrometro dalių didumo meteoritai. Mažesni nei 0,1 mm meteoritai vadinami meteoritinėmis dulkėmis. Per parą ant Žemės nukrenta nuo 20 iki 100 tūkst. tonų meteoritinių dulkių ir meteoritų.
Tai įvairių spalvų reti [[metalai:id:528]]. Jie labai vertinami ir brangūs. Žinomiausi iš jų: auksas, sidabras ir platina. Dėl savo [[savybių:id:1441]] – atsparumo aplinkos poveikiui, minkštumo, blizgesio – jau tūkstančius metų sidabras ir auksas naudojami monetų, papuošalų, juvelyrinių dirbinių gamyboje.
Mokslininkai visus organizmus sugrupavo į tam tikras grupes. Vienos grupės yra mažos, o kitos – didelės. Viena didžiausių grupių yra karalystė.
Šiuo metu organizmai grupuojami į penkias karalystes. Geriausiai esame susipažinę su grybų, augalų ir gyvūnų karalystėmis. Viena nuo kitos jos skiriasi sandara ir gyvenimo būdu. Visi augalai ir gyvūnai yra [[daugialąsčiai:id:1229]], o grybų yra ir [[vienaląsčių:id:628]], pavyzdžiui, mielės. Visi augalai vykdo [[fotosintezę:id:632]], o gyvūnai ir grybai nevykdo. Kitaip negu grybai, gyvūnai yra judrūs ir aktyviai ieško sau maisto.
[[Trintis:id:945]] trukdo pastumti ar patraukti daiktus. Senovėje žmonės dėdavo krovinius ant pavažų, bet, jei krovinys būdavo sunkus, jos vis dėlto sunkiai slysdavo. Vėliau buvo sugalvotas palengvinimas – po kroviniu padėjus keletą rąstų, trintis sumažėdavo, nes krovinys tiesiogiai nebesiliesdavo su žeme. Taip buvo galima pertempti net didžiulius akmens luitus. Tačiau atsirado ir nepatogumų. Kai krovinys judėdavo į priekį, rąstai pasilikdavo. Juos visada reikėdavo pernešti į krovinio priekį. Šią problemą žmonėms pavyko išspręsti prieš 5500 metų, kai buvo išrastas ratas.
Norint sumažinti trintį, kartais naudinga slydimą pakeisti riedėjimu. Besisukančiose detalėse dažnai naudojami trintį mažinantys guoliai. Juos sudaro žiedai ir tarp jų įdėti rutuliukai.
Kūdikiams pradeda dygti laikini, vadinamieji pieniniai dantys. Jie pradeda kaltis pirmųjų kūdikio metų viduryje – apie 6–8 mėnesį. Tai skausmingas kūdikių gyvenimo laikotarpis. Jie tampa irzlūs, jiems gausiai skiriasi seilės. Vienų metų vaikas dažniausiai turi 8 dantis, 2–2,5 metų vaikas – visus 20 pieninių dantų: dešimt – viršuje, tiek pat – apačioje. Sudygus pieniniams dantims, ateina „ramybės“ metai. Tik 6–7 gyvenimo metais pradeda kaltis nuolatiniai dantys. Augdami jie išstumia pieninius dantis ir užima jų vietą. Pieniniai dantys yra mažesni ir silpnesni už nuolatinius.
Jau seniai pastebėta, kad kvėpuoti druskingu [[oru:id:384]] sveika. Panašų į natūralių druskos olų klimatą pavyko sukurti druskos kambaryje – halokameroje. Druskingas oras gydo slogą, gerklės uždegimą, padeda sveikti po operacijų. Druskos kambaryje gydomos ir odos ligos. Tokių kambarių yra Vilniaus, Druskininkų, Birštono ir kitose gydyklose. Gamtoje yra ir natūralios kilmės halokamerų – tai buvusių druskos kasyklų šachtos ar požeminiai urvai.
Beveik viskas, ką suvalgome, turi būti suskaidyta į labai mažas daleles, kad galėtų patekti į [[ląsteles:id:461]]. Ląstelėse maisto medžiagos naudojamos kūno statybai ir energijai gauti. Maistas virškinamas, t. y. skaidomas į maisto medžiagas [[virškinamajame trakte:id:555]]. Šį traktą sudaro: burna, stemplė, skrandis ir žarnynas. Virškinamasis traktas baigiasi išeinamąja anga.
Tai medžiaga, kuri nepraleidžia šviesos, pavyzdžiui, kartonas, oda, storas audinys, medis, metalas. Iš tokių medžiagų gaminami [[neskaidrieji kūnai:id:792]]. Šie daiktai dalį į juos krintančios šviesos atspindi, o dalį sugeria. Neskaidriuosius kūnus matome todėl, kad jie atspindi šviesą. Prie neskaidriųjų kūnų priskiriamos planetos, jų palydovai. Mėnulis taip pat yra neskaidrusis kūnas. Jis naktį [[atspindi:id:778]] į jį krintančią Saulės šviesą.
Nosis yra kvėpavimo ir uoslės organas. Nosies gale yra dvi šnervės. Pro jas į kvėpavimo takus patenka oras. Kiekvienos šnervės viršuje yra nedidelis drėgnas plotas, kuriuo užuodžiame kvapus. Čia yra daugybė kvapui jautrių [[receptorių:id:523]].
Vainiklapiai – tai spalvoti žiedo lapeliai, kurių spalva, forma ir kvapas privilioja apdulkintojus. Žiedai, kuriuos apdulkina vėjas, dažnai visai neturi vainiklapių.
Vienaląsčiai organizmai yra mažiausi gyvi padarai, nes yra sudaryti iš vienintelės ląstelės. Juos galima pamatyti tik pro didinamąjį stiklą arba mikroskopą. Tai – visos [[bakterijos:id:1604]], vandenyje gyvenančios amebos ir kai kurie [[dumbliai:id:925]]. Yra ir vienaląsčių grybų. Tai – [[mielės:id:634]].
[[Garso bangos:id:1165]] gali sklisti ir [[skysčiais:id:444]]. Plaukdami po vandeniu girdime garsus. Skysčių dalelės išsidėsčiusios arčiau viena kitos negu [[dujų:id:292]] dalelės, todėl joms reikia mažiau pasislinkti perduodant virpesius kaimynėms. Kuo medžiaga tankesnė, tuo didesnis garso sklidimo ja [[greitis:id:666]]. Garso sklidimo greitis vandeniu yra beveik penkis kartus didesnis negu jo sklidimas oru.
Saulės šviesa yra baltos spalvos. Šviesai skverbiantis pro atmosferą, spindulius išsklaido ore esančios mažytės dalelės – dulkės, suodžiai, žiedadulkės. Mėlyna spalva labiausiai išsklaidoma ir nukreipiama Žemės paviršiaus link, todėl dangus atrodo mėlynas. Saulei tekant arba leidžiantis, jos šviesa iki mūsų gyvenamosios vietos Žemės atmosfera keliauja ilgiau. Tada matome raudoną šviesą, nes kitas spalvas sugeria atmosfera.
Jėga, atsirandanti kūne jį tempiant arba spaudžiant, vadinama tamprumo jėga. Pavyzdžiui, ištempus spyruoklę, ji stengiasi grįžti atgal. Spyruoklė vėl susitraukia dėl tamprumo jėgos. Jei spyruoklę suspausime, tamprumo jėgos veikiama ji stengsis išsitiesti.
Apvaisinimas sausumoje yra sunkesnis negu vandenyje, nes atvirame ore lytinės ląstelės greitai išdžiūva. Kaip ir dauguma gyvūnų, čia parodyti drugeliai šią problemą išsprendžia naudodami vidinį apvaisinimą. Patinas suleidžia savo [[spermatozoidus:id:844]] tiesiai į patelės kūną. Spermatozoidams susiliejus su [[kiaušinėliais:id:841]], įvyksta apsivaisinimas. Gyvūnai, kuriems būdingas vidinis apsivaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti.