Išplėstinė paieška

Ar būtų malonu maudytis vonioje be vonios putų? Tikriausiai ne. Putos labai skaniai kvepia ir juokingai šnypščia sprogstant muilo burbulams. Bet kodėl tie burbulai susidaro? Pirmiausia todėl, kad putos – tai muilo ir vandens darinys. Putojančio skysčio į vonią įpilame kartu su vandens srove. Kai vonia prisipildo karšto vandens, tuomet tarp čiaupo ir vonios paviršiaus atsiranda putojančio skysčio burbulų, kurių viduje yra oro.

Laboratorijoje yra daug įvairių medžiagų (dauguma iš jų – degios, nuodingos) bei įvairių prietaisų. Norėdami išvengti nelaimių, privalote laikytis saugaus darbo taisyklių. 1. Dirbkite ramiai, atidžiai klausykitės mokytojo. Jei kas neaišku ar dėl ko nors abejojate, visada klauskite mokytojo. 2. Laikykitės bandymo aprašymo nurodymų. Įsidėmėkite ir prisiminkite visas atsargumo priemones. 3. Susipažinkite su jums pateiktomis medžiagomis – perskaitykite etiketėje esančią informaciją. 4. Jei reikia, naudokitės apsaugos priemonėmis: dėvėkite chalatą, akinius, mūvėkite gumines pirštines. 5. Dirbdami stenkitės, kad skysčio ar kitos medžiagos nepatektų į akis, ant veido ir rankų. 6. Niekada neragaukite jokių nežinomų medžiagų ar tirpalų, nelieskite pavojingų medžiagų rankomis. 7. Laboratorijoje nevalgykite ir negerkite. 8. Būkite atsargūs su ugnimi. 9. Sausas medžiagas imkite švariais šaukšteliais arba mentelėmis. 10. Nesunaudotų tirpalų ar jų pertekliaus nepilkite atgal į butelį. 11. Baigę darbą, sutvarkykite darbo vietą, nusiplaukite rankas.

Gyvsidabris – sidabriškai baltas blizgantis skystis, 13,6 karto sunkesnis už vandenį. Gyvsidabris plačiai naudojamas. Be jo neapsieinama gaminant liuminescencines ir gyvsidabrio lempas, baterijas, lygintuvus ir jungiklius, kontrolinius ir matavimo prietaisus, sprogstamąsias medžiagas, juvelyrinius dirbinius. Jis naudojamas medicinoje, laboratorinėje praktikoje, odos, porceliano, popieriaus, audinių, dažų, muilo ir kosmetinių preparatų, fotografijų ir fotorobotų gamyboje, apdirbant medieną, statant ir remontuojant laivus ir t. t. Buityje žmonės jį dažniausiai mato termometruose. Gyvsidabrio termometrai anksčiau ar vėliau gali sudužti. Kadangi gyvsidabris yra labai nuodingas, patartina pirkti elektroninį termometrą. Sudužus gyvsidabrio termometrui, svarbiausia skubiai surinkti gyvsidabrį. Tam reikia turėti butelį su vandeniu ir sandariu kamščiu, medinę arba stiklinę lazdelę (dar geriau – varinę vielutę arba šluotelę), guminę kriaušę, voką arba storesnio popieriaus lapą, lipnios juostos arba popieriaus lapą, pateptą klijais. Indą su gyvsidabriu reikia perduoti savivaldybės civilinės saugos skyriaus specialistams. Apsinuodijus gyvsidabrio garais, reikia sukelti vėmimą, gerti daug pieno, kiaušinio baltymų ir kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją.

Izaokas Niutonas (1643–1727 m.) – vienas žymiausių ne tik Anglijos, bet ir viso pasaulio mokslininkų. Izaokas gimė ūkininkų šeimoje per Kalėdas. Gimė labai mažas, todėl artimieji manė, kad neišgyvens. Visų nuostabai, jis liko gyvas ir per visą savo ilgą gyvenimą beveik nesirgo. Berniukas augo vienišas, mažai draugavo su kaimo vaikais. Jis negalėjo su jais varžytis fiziškai, bet pranoko juos protu. Izaokas nemėgo triukšmingų pramogų. Jis domėjosi bet kokiu darbu, kuriam reikėjo įrankių ar prietaisų. Jis galėjo valandų valandas stebėti dirbantį stalių ar kalvį. Paskui pats kartodavo, ką buvo matęs. Niutoną labai sudomino netoliese statomas malūnas. Jis padarė mažytį modelį, kuriame apgyvendino peliuką. Užsinorėjęs ėsti, peliukas turėdavo ropštis į viršų prie maišelio su grūdais ir kartu sukti malūno ratą. Baigęs universitetą, Niutonas atrado kūnų judėjimo dėsningumus. Atlikęs daug bandymų ir skaičiavimų, nustatė Žemės traukos jėgą. Suprato, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, o planetos aplink Saulę – dėl traukos. Niutonas stengėsi išsiaiškinti, kas yra šviesa. Įrodė, kad balta šviesa yra įvairių spalvų mišinys. Vėliau jis patobulino teleskopą, kuriame vieną didinamąjį stiklą pakeitė veidrodis. Niutonas pasižymėjo nepaprastu reiklumu ir kruopštumu. Bandymų rezultatus daug kartų tikrindavo. Jis nemėgo skelbti hipotezių, nepatikrintų bandymais. Todėl apie savo atradimus pranešdavo tik po kelerių metų.

Tai – įvairios medžiagos, kurios deginamos išskiria [[šilumos:id:670]] energiją. Degindami kurą šildome namus, vandenį, gaminame valgį. Didžioji kuro dalis yra neatsinaujinantysis kuras, o jo atsargos Žemėje senka. Toks kuras yra akmens anglys, nafta ir dujos. Kaip kuras dažnai naudojama ir mediena. Kadangi medžius galima užauginti, mediena laikoma atsinaujinančiuoju kuru.

Kuro vertė priklauso nuo išskiriamo šilumos energijos kiekio.

Vandenyje judantys [[kūnai:id:657]] susiduria su [[pasipriešinimu:id:1335]]. [[Žuvims:id:909]] ir jūros [[žinduoliams:id:916]] pasipriešinimą sumažinti padeda aptaki kūno forma. Žuvų kūno forma į abu galus smailėja, jų paviršius lygus, todėl plaukiant [[trintis:id:945]] sumažėja. Pelekai yra išsikišę iš kūno ir sudaro papildomą pasipriešinimą, tačiau jie labai svarbūs reguliuojant judėjimą.

Labai greitai po vandeniu juda delfinai, nes jų oda švelni, o kūnai ypač aptakūs.

Paukščiai tarpusavyje bendrauja garsais. Ypač melodingos jų giesmės pasigirsta pavasarį. Gieda patinėliai. Poravimosi metu jie taip stengiasi atkreipti patelės dėmesį ir pažymėti savo teritoriją. Juo labiau stengiasi, tuo garsiau signalizuoja. Jų gentainiams tai reiškia, kad ši teritorija užimta ir jiems čia nebėra ką veikti. Praėjus poravimosi laikotarpiui, melodijos nutyla. Dažniau pasigirsta čaižūs pavojaus garsai. Pavojaus signalais paukščiai vieni kitus įspėja apie plėšrūną – katę, lapę ar kiaunę. Paukščiai, gyvenantys pulkais (žvirbliai, varnėnai ir kiti), čirškia nuolat – skleidžia ryšio signalus, kad nepamestų vienas kito.

Kūnas turi nuolat gauti maisto medžiagų, kad išgyventų. Svarbiausios su maistu gaunamos medžiagos yra [[baltymai:id:638]], [[riebalai:id:640]] ir [[angliavandeniai:id:639]]. Šiose medžiagose yra sukauptos energijos atsargos. Organizmas, skaidydamas šias maisto medžiagas, gauna energijos.

Tačiau norint, kad kūnas augtų ir būtų sveikas, vien jų nepakanka. Maisto produktuose paprastai yra ir kitų organizmui svarbių medžiagų – [[vitaminų:id:576]], mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, kalio ir kt.). Jų reikia labai nedaug, bet, jei nors vienos trūksta, organizmas nusilpsta ir gali susirgti. Pavyzdžiui, vitamino C reikia žaizdoms gyti, be to, jis didina organizmo atsparumą užkrečiamosioms ligoms; kalcis padeda susiformuoti kaulams ir dantims.

Taip pat organizmui būtinas vanduo, kad galėtų pasisavinti jame ištirpusias medžiagas, be to, jo reikia cheminėms reakcijoms vykti. Organizmas vandens atsargų nekaupia, todėl labai svarbu nuolat gerti gryno vandens, taip pat reikia gerti sulčių, valgyti sriubos.

Sklindant [[garso bangai:id:1165]], virpa medžiagos, kuria sklinda [[garsas:id:1246]], dalelės. Vadinasi, garsus galima jausti, suvokti per [[virpesius:id:1256]]. Garso virpesius galime pajusti palietę grindis ar garso kolonėles. Medinės grindys – geriausias stiprintuvas. Ypač jautrūs šiems virpesiams [[kurtieji:id:1563]]. Nuo gimimo kurčias žmogus, laikydamas rankoje plastikinį šiaudelį, gali pajusti garso (muzikos) virpesius. Kartais, kad sustiprintų virpesius, kurtieji į koncertus atsineša balionų. Balioną prispaudus prie ausies ir švelniai pakrebždenus, garsas ir virpesiai sustiprėja keletą kartų. Kurtieji puikiai jaučia muzikos virpesius, ypač šokių, kai yra daug žemų garsų ir aiškus ritmas. Jie geriau suvokia staigius ritmo ar virpesių pakitimus negu girdintieji. Tai gali būti susiję su aplinkos pavojais, kurių kurtieji negali išgirsti ir dėl to jautriai reaguoja į pokyčius, galinčius reikšti grėsmę.

Jonvabaliai – vabalai, turintys naktį šviečiantį organą. Lietuvoje gyvenančių jonvabalių patelės yra besparnės, lervų pavidalo, o patinai turi sparnus. Jonvabalio pilvelio gale yra naktį šviečiantis organas. Šviečia tik patelės. Jonvabaliai gyvena drėgnesnėse vietose: miškų pakraščiuose, soduose, parkuose, tarp krūmų ir žolių. Vabalai yra aktyvūs prieblandoje ir ūkanotomis lietingomis dienomis.

Pradrėskus odą ar įsipjovus, tam tikros [[kraujo:id:614]] medžiagos, reaguodamos su oru, suformuoja lipnių skaidulų raizginį, į kurį kraujo ląstelės „pagaunamos“ tarsi žuvys į tinklą. Susiformuoja krešulys. Jis užtraukia žaizdą, kad pro ją nebetekėtų kraujas. Krešulio paviršiuje susidaro kieta plutelė, vadinama šašu. Jo negalima nukrapštyti. Kai po šašu užauga nauja odelė, jis pats atšoka.

Gimda – tai moters dauginimosi organas. Ji yra tuščiavidurė, maždaug obuolio dydžio su raumeningomis sienelėmis. Gimdoje įsitvirtina [[apvaisinta kiaušialąstė:id:841]] ir auga vaisius. Vystantis vaisiui, gimda išsitempia. Atėjus laikui kūdikiui gimti, gimdos sienelės ima susitraukinėti ir išstumia kūdikį iš motinos organizmo.

Kalorija yra energijos matavimo vienetas. Sutrumpintai žymima cal. 1cal = 4,18 J.

Nors svajonės atsiranda savaime, žmogus gali sutelkti savo mintis ir valdyti galvoje kilusius vaizdus. Šitokia galia vadinama vaizduote. Vaizduotė pagrįsta jutimo organų sukaupto patyrimo panaudojimu. Viskas, kas matyta, girdėta, kas sukaupta [[atmintyje:id:1581]], ir tai, kas vyksta šiuo metu, yra medžiaga vaizduotei. Vaizduotėje tikrovė pakeičiama žmogaus fantazijos kūriniais ir įgyja naujų formų. Ypač ryškiai žmogaus vaizduotės galią atspindi pasakos, paveikslai, muzika, įvairūs išradimai. Vaizduotė paįvairina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesnį, kūrybiškesnį.

Sėklidės yra vyro lytinės liaukos. Jose bręsta lytinės ląstelės [[spermatozoidai:id:844]]. Kad spermatozoidai vystytųsi normaliai ir būtų vaisingi, jiems reikia vėsumos. Todėl kapšelis su sėklidėmis kabo išorėje, tarp kojų.

Aplink mus visada kažkas vyksta. Šviečia saulė, pučia vėjas, važiuoja automobiliai, vaikšto žmonės. Galima teigti, kad bet kokiam veiksmui reikalinga energija. Naudojant energiją, priverčiamos dirbti mašinos, verdama valgyti, šildomi namai. Net kai skaitome, mąstome ar miegame, naudojame energiją. Mūsų maiste taip pat yra energijos.

Energija būna įvairių rūšių: judėjimo, elektros, Saulės, vėjo, kuro.

Prietaisai, naudojami tam tikram dydžiui matuoti. Pavyzdžiui, laikrodis naudojamas laikui, termometras – temperatūrai, svarstyklės – masei, dinamometras – jėgai matuoti.

Pusšešėlis – už apšviesto [[neskaidriojo kūno:id:792]] esanti erdvė, į kurią patenka tik dalis šviesos.

Klausa yra gebėjimas girdėti.

Visi garsai prasideda nuo vibracijos ore, kuri yra tarsi vandens raibuliavimas kūdroje. Kai garso bangos pasiekia ausis, sudirgina jose esančius receptorius. Receptoriams reaguojant į garsą, susidaro signalas, kuris nervais tarsi laidais keliauja į [[smegenis:id:525]]. Smegenyse signalas suvokiamas kaip garsas. Taigi ausų ir smegenų veikla leidžia mums išgirsti garsus ir į juos reaguoti. Gebėjimas girdėti užtikrina saugumą. Girdėdamas garsą, žmogus tinkamai reaguoja į jį supančią aplinką. Dėl klausos bendraujame tarpusavyje, kalbamės telefonu, klausomės muzikos ir kitų mus supančių garsų.