Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Garso laidininkais vadinamos medžiagos, gerai praleidžiančios garsą.
Antuanas-Loranas de Lavuazjė (Antoine-Laurent de Lavoisier, 1743 m. rugpjūčio 26 d. – 1794 m. gegužės 8 d.) – prancūzų mokslininkas, dirbęs chemijos, biologijos ir ekonomikos srityse. Šis mokslininkas padarė daug svarbių atradimų apie elementus, medžiagų fizikinius ir cheminius kitimus, nustatė tokių kitimų skirtumus. Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją dėl dalyvavimo renkant mokesčius buvo suimtas, nuteistas ir nukirsdintas.
Rūgštaus skonio medžiagos, keičiančios tam tikrų medžiagų (indikatorių) spalvą, ardančios arba tirpinančios kai kurias medžiagas.
Organizmai, panašūs į augalus, nes yra žalios spalvos, ir vykdantys [[fotosintezę:id:632]]. Tačiau, kitaip negu augalai, neturi nei šaknų, nei lapų ir dažniausiai auga vandenyje.
Taip vadinama laidais tarpusavyje sujungti elektros srovės šaltinis, vartotojas ir jungiklis, kuriais teka [[elektros srovė:id:1149]]. Paprasčiausią elektros grandinę sudaro elektros srovės šaltinis, vartotojai (lemputė arba kelios lemputės), jungiklis ir jungiamieji laidai. Kiekviena elektros grandinės dalis turi būti sujungta su kita ir kiekviena turi praleisti elektros srovę. Srovė iš eilės teka per visas grandinės dalis. Jei viena grandinės dalis sugenda, grandinė nutraukiama – elektros srovė nebegali tekėti. Taip būna sujungtos, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės lemputės. Kai viena [[elektros lemputė:id:1161]] perdega, grandinė nutraukiama, todėl visos arba tos šakos lemputės užgęsta.
Įjungus kambaryje elektros lemputę, kambarys nušvinta akimirksniu. Blykstelėjus žaibui, pamatoma šviesa, o [[garsas:id:1246]] išgirstamas po kelių sekundžių. Garso greitis ore lygus 340 m/s. Taigi šviesa greitesnė už garsą. Koks gi šviesos greitis? Atsakymo į šį klausimą ieškota ne vieną šimtmetį, nes šviesos greitis yra labai didelis ir jį labai sunku išmatuoti. Šiandien jau žinoma, kad šviesa per sekundę nusklinda 300 000 kilometrų. Per 1 sekundę ji galėtų apskrieti 7,5 karto aplink Žemę (ties pusiauju). Tokiu greičiu šviesa sklinda beorėje erdvėje ir oru. Skaidriosiomis medžiagomis šviesa sklinda mažesniu greičiu. Pavyzdžiui, vandenyje šviesos greitis lygus 225 000 km/s.
Aplink mus nuolat vyksta [[judėjimas:id:658]]: vaikšto žmonės, važiuoja automobiliai, skraido paukščiai ir lėktuvai, plaukioja žuvys ir laivai. Gyvūnai juda, kad susirastų maisto, išvengtų pavojaus. Augalai patys „nevaikšto“, bet be judėjimo ir jie neišgyventų. Oro ir vandens srovės išnešioja augalų sėklas. Žmogus, norėdamas palengvinti savo darbą, sukūrė galinčias judėti mašinas. Norint, kad [[kūnas:id:657]] pradėtų judėti, reikia panaudoti jėgą, atlikti tam tikrą darbą. Tam reikalinga [[energija]]. Ar kūnas juda, ar ne, galima nustatyti tik pagal kitus kūnus. Jei keičiasi kūno padėtis aplinkinių kūnų atžvilgiu, vadinasi, jis juda. Laivo keleiviai negalės nustatyti, ar laivas plaukia, ar ne, jei nematys kranto arba salos. Jei laivo padėtis kranto ar salos atžvilgiu keičiasi, tai galima nustatyti, kad laivas plaukia.
Tai prietaisas kūnų [[įelektrinimui:id:1144]] tirti. Elektroskopą galima pasigaminti ir patiems. Tam reikia stiklinio indo su kamščiu (pavyzdžiui, stiklainio su dangteliu), metalinės vielos ir aliuminio folijos juostelės. Kai įelektrintas kūnas pridedamas prie elektroskopo, [[elektros krūvis:id:1145]] nuteka į sulenktą juostelę. Abi juostelės dalys įelektrinamos to paties ženklo krūviu ir viena kitą pradeda stumti. Kuo didesnis krūvis, tuo didesniu kampu atsilenkia juostelės dalys.
Tai [[skysčio:id:444]] virtimas garais jo virimo temperatūroje. Pvz. Normaliomis sąlygomis vanduo užverda prie 100 oC temperatūros.
Tai priemonės ir veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti Žemę ir jos [[išteklius:id:675]], istorines vertybes. Kiekvienam žmogui turi būti svarbu išsaugoti visa, kas yra Žemėje. Tam kuriamos organizacijos, kurios rūpinasi vandens, oro ir dirvožemio, nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimu, kovoja su teršėjais ir gamtos niokotojais, saugo ir atstato senovinius statinius.
Medžiaga, galinti sukelti sveikatos sutrikimų arba net mirtį. Tai gali būti [[gamtinės:id:1755]] arba [[dirbtinės medžiagos:id:1193]], sugedę maisto produktai, vaistai.
Balso stygomis vadinamos dvi elastingos plėvelės, esančios gerklose, kurios kalbant, dainuojant, šaukiant virpa.
Maždaug prieš 5 milijardus metų mūsų galaktikoje sprogo didelės masės žvaigždė. Jos medžiaga – dujos ir dulkės – pasklido po erdvę. Dulkės ir ledo kristalėliai, susidurdami vieni su kitais, sulipo į didesnius medžiagos gabalus. Šie, veikiami traukos, susijungė į dar didesnį debesį. Debesis sukosi, medžiaga traukėsi į centrą. Centrinis rutulys tapo Saule, o iš kitos medžiagos susidarė planetos ir kiti dangaus kūnai.
Baigę maudytis, lipdami iš vonios pastebime, kad pirštai atrodo neįprastai – jų oda susiraukšlėjo. Kas atsitiko?! Gamtos stebuklo, vadinamo oda, sandara labai sudėtinga. Odos paskirtis labai įvairi. Per ją vyksta kontaktas tarp kūno ir aplinkos, todėl ji turi: • vykdyti cheminę ir bakteriologinę apsaugą; • reguliuoti temperatūrą; • sugerti smūgius ir vibracijas; • apsaugoti nuo saulės; • jausti (tai labai svarbu). Oda sudaryta iš trijų sluoksnių: epidermio, dermos ir hipodermos. Jeigu maudymosi trukmė ilgesnė negu 30 minučių, epidermis sugeria didelį vandens kiekį. Bet derma, kuri yra giliau, tiek daug vandens nesugeria. Epidermis išbrinksta. Jeigu tūrio padidėjimas būtų vienodas, t. y. paplitęs visur, pirštai taptų storesni. Bet oda yra nevientisa. Ji ištempta pirštų ilgio kryptimi. Todėl epidermis išbrinksta būtent šia kryptimi. Atkreipkite dėmesį, kad kojų pirštų oda taip pat susiraukšlėja.

Tai greitas [[cheminis:id:386]] medžiagų kitimas, vykstantis [[ore:id:384]]. Jo metu skiriasi [[energija:id:412]] (šiluma, dažnai ir šviesa). Degimui naudojamas [[deguonis:id:526]]. Trūkstant deguonies, degimo metu susidaro nuodingų dujų, galinčių net sukelti mirtį. Degimas yra greitas procesas. Jam vykstat išsiskiria didelis kiekis šilumos ir šviesos energijos.

Lėtas degimas, kai žema temperatūra ir nėra liepsnos, vadinamas [[kvėpavimu:id:633]. Kvėpuoja visi gyvieji organizmai. Jo metu taip pat naudojamas deguonis.

Ultragarsas – [[garsas:id:1246]], kurio [[dažnis:id:1241]] yra didesnis negu 20 000 kartų per sekundę. Jis naudojamas tiriant žmogaus vidaus organus, nepažeidžiant kūno. [[Garso bangos:id:1165]] patenka į kūną ir atsispindi nuo vidaus organų. Kaulai, riebalai ir raumenys skirtingai atspindi ultragarso bangas. Atspindėtos bangos paverčiamos elektros impulsais, kurie suformuoja vaizdą ekrane, matomą kaip piešinį. Delfinai, naudodamiesi ultragarsu, ieško maisto, išvengia susitikimų su plėšrūnais, bendrauja tarpusavyje.
Senovėje daiktų [[masė:id:1331]] buvo nustatoma pagal gamtinius pavyzdžius, dažniausiai pagal kokios nors rūšies sėklos masę. Sveriant brangakmenius, vietoj svarsčių buvo naudojami grūdai, pumpurai ar pupelės. Brangakmenių masė iki šiol matuojama karatais. 1 karatas lygus 0,2 gramo. Tokia yra vienos pupų rūšies sėklos masė. Vėliau masės vienetu imta laikyti į tam tikros talpos indą pripilto vandens masę. Lietuvoje nuo XII amžiaus žinomas masės matas – akmuo. Jo masė apytiksliai lygi 15 [[kilogramų:id:1329]]. Jis buvo naudojamas sveriant rugius, mėsą, sviestą, vašką. Kilogramas – pagrindinis masės vienetas – atsirado Prancūzijoje kartu su [[metru:id:1327]].
Daikto vaizdas, gautas veidrodžiu arba lęšiu.
Rūgštaus skonio medžiaga, ardanti kitas medžiagas ir keičianti [[indikatorių:id:1692]] spalvą. Raudonojo kopūsto ar aronijos sultys rūgštiniuose tirpaluose nusidažo raudonai.
Teleskopas – tai prietaisas dangaus kūnams stebėti. Jo paskirtis – surinkti kuo daugiau šviesos, sklindančios iš dangaus kūnų. Astronomai teleskopus naudoja jau nuo XVII a. pradžios. Pirmasis teleskopą panaudojo italų mokslininkas Galilėjas Galilėjus. Pro teleskopą jis galėjo pamatyti [[kraterius:id:1347]] [[Mėnulio:id:1351]] paviršiuje, stebėti [[Venerą:id:1170]], tyrinėti [[Jupiterio:id:1172]] [[palydovus:id:684]]. Paprasčiausią teleskopą sudarė du [[lęšiai:id:782]]. Vėliau teleskopas buvo patobulintas, jame įmontuotas įgaubtasis veidrodis. Šiuolaikiniuose teleskopuose šviesą surenka ne vienas, o keli veidrodžiai. Teleskopai taip pat naudojami ir kosmose.