Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Tai [[atvaizdas:id:780]], kurio matmenys yra didesni už daikto matmenis. Tokį atvaizdą galima gauti [[lupa:id:781]], [[lęšiu:id:782]].
Visos purios, minkštos medžiagos, turinčios savyje oro, blogai praleidžia [[šilumą:id:416]]. Jos vadinamos šilumos izoliatoriais. Pūkinės striukės, kailiniai, vilnoniai rūbai yra šilti, nes jie purūs ir sulaiko daug oro. Paukščiai žiemą papučia plunksnas, kad jose susilaikytų daugiau oro. Dabar sukurta dirbtinių medžiagų, kurios blogai praleidžia šilumą. Tai akmens vata, ekovata, polistirenas. Šiomis medžiagomis šiltinami namai. Gerai izoliavus namus, sumažinamos [[kuro:id:385]] išlaidos ir tausojami ištekliai.
Grafitas – tai dar vienas anglies pavidalas. Grafitas yra gana minkštas. Jis naudojamas pieštukų gamyboje – pieštuko šerdis gaminama iš grafito. Grafitą sudaro smulkių dalelių sluoksniai. Užrašas, kurį matote rašydami pieštuku, iš tikrųjų yra plonas grafito sluoksnis.
Tai – suakmenėjusios organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienose. Fosilijos mums byloja apie tai, kas gyveno Žemėje tolimoje praeityje. Kai augalas ar gyvūnas žūva, jo minkštosios dalys yra suskaidomos. Kietosios dalys (kaulai, dantys, kiautas), patekusios į aplinką, kur nėra deguonies, išlieka nesuskaidytos. Laikui bėgant, jos suakmenėja. Mokslininkai, nagrinėdami fosilijas, sužino, kokios būtybės gyveno senovėje.
Ausis yra klausos organas. Ausys yra dvi. Tai padeda tiksliau nustatyti, iš kur sklinda [[garsas:id:1246]]. Pasisukus į tą pusę, iš kur sklinda garsas, geriau girdėti. Išorinė ausis yra matoma. Ji sugauna garso bangas ir nukreipia jas į klausomąją landą, kuri veda į vidinę ausies dalį. Ausies viduje yra garsui jautrūs receptoriai.
Taip vadinami [[bestuburiai gyvūnai:id:926]], neturintys kojų, – sliekai, tubifeksai, kaspinuočiai ir kitos kirmėlės, gyvenančios dirvoje, vandens telkiniuose arba kituose organizmuose.

Kvepalai – tai kvapiųjų aliejų ir kitų medžiagų mišinys, naudojamas norint suteikti malonų kvapą žmogui, daiktui ar pan. Nėra tiksliai žinoma, kada pradėti naudoti kvepalai, tačiau šaltiniai rodo, kad į kvepalus panašios medžiagos buvo naudojamos jau senovės Romos imperijoje. Jomis galėjo mėgautis tik turtingiausi romėnai. Kai tarp Europos ir Azijos užsimezgė prekybiniai ryšiai ir į senąjį žemyną buvo gabenama arbata, kava ir kitos rytietiškos prekės, pats didžiausias atvežamas stebuklas buvo kvepalai – labai stipraus, ilgai išliekančio kvapo skysčiai. 1714 m. Vokietijoje Kelno vienuolis alchemikas, vienuolyno rūsiuose atlikdavęs sudėtingus cheminius eksperimentus, atrado „stebuklingąjį vandenį“ (Aqua Mirabilis). Tai buvo pirmieji kvepalai. Dažnai žmonės patys maišydavo įvairius kvapus ir pasigamindavo savo kvepalų. Daugelyje pasiturinčiųjų namų tam būdavo skiriamas specialus kambarys, ten būdavo mirkomos gėlės ir žolelės, kad išskirtų savo aromatą.

XIX amžiaus pabaiga yra kvepalų, kokius juos pažįstame šiandien, pradžios era. Nauji kvapai imti kurti remiantis organinės chemijos žinių pažanga. Vietoj brangių ar retų sudedamųjų dalių pradėti naudoti dirbtiniai aromatai.

Visaėdžiais vadinami gyvūnai, kurie minta tiek augalais, tiek gyvūnais, pavyzdžiui, šernas ar kurapka. Žmogus taip pat yra visaėdis.
Jau prieš 2400 metų graikų filosofas Demokritas tvirtino, kad viską aplinkui sudaro mažos dalelytės. Tačiau tik 1808 m. Džonas Daltonas (1766–1844 m.) įrodė, kad egzistuoja atomai. Taip pat jis tyrė dujas, patvirtino, kad yra žmonių, neskiriančių spalvų (daltonikų). Jis pats turėjo šią regėjimo ydą.
Medžiagos būsena, kai dalelių (atomų ar molekulių) sąveikos energija yra maža, o jų energija didelė, vadinama dujomis. Dalelės yra pasklidusios ir juda dideliu greičiu (apie 300 km/val.), atsitrenkdamos viena į kitą ir į indo, kuriame yra, sieneles. Dujos dažniausiai yra nematomos, jų negalima paliesti, bet galima suslėgti (suspauskite pripūstą balioną ir pajusite). Pavyzdžiui, kamuolys metamas šokinėja, todėl juo linksma žaisti.
Lytis – tai esminis skirtumas tarp tos pačios rūšies individų. Skirtingos lyties individai labiausiai skiriasi kūno sudėjimu ir [[dauginimosi organais:id:839]].
Skonio ir uoslės pojūčiai yra labai susiję. Skonį pajaučiame, kai medžiagos, esančios maiste, ištirpsta burnoje, seilėse. Kvapą pajuntame, kai kvepiančios medžiagos garuodamos patenka į nosį. Skoniui ir kvapui jautrūs [[receptoriai:id:523]] priimtus signalus perduoda į [[galvos smegenis:id:525]]. Smegenys atpažįsta kvapą ar skonį, jose susidaro skonio ir uoslės pojūčiai, o informacija apie skonį ir kvapą išsaugoma [[atmintyje:id:1581]]. Tai svarbu, nes atsiminimai apie maisto ar kitų medžiagų skonį bei kvapą padeda kitą kartą pasirinkti produktus, atsargiai elgtis su nežinomomis medžiagomis. Nosis yra tūkstančius kartų jautresnė negu liežuvis.

Identiški dvyniai gimsta, kai dėl nežinomų priežasčių [[apvaisinta kiaušialąstė:id:601]] pasidalija į dvi dalis ir iš kiekvienos išsivysto kūdikis. Jie yra labai panašūs, net pirštų odos vagelių raštas yra toks pat. Ypač įdomūs veidrodiškieji dvyniai. Jie atrodo taip, lyg būtų vienas kito veidrodinis atspindys. Plaukų verpetai, apgamai yra tokie pat, tik priešingose jų kūno pusėse. Tokių dvynių tyrimai gali padėti mums išsiaiškinti gamtos ir auklėjimo poveikį asmenybės formavimuisi.

Neidentiški dvyniai gimsta, kai vienu metu moters organizme išsivysto dvi kiaušialąstės, kurias apvaisina du spermatozoidai. Kūdikiai gali būti skirtingos lyties ir panašūs vienas į kitą ne daugiau kaip paprasti broliai ar seserys.

Riebalai yra puikus energijos šaltinis, nes iš jų gaunama dvigubai daugiau energijos negu iš [[angliavandenių:id:639]] ir [[baltymų:id:638]]. Riebalai maistui suteikia skonį, kvapą, spalvą, todėl jų dedama į įvairius perdirbtus produktus, pavyzdžiui, mėsos gaminius, dešras, mėsainius, pyragaičius ir sausainius. Tačiau organizmas riebalus įsisavina sunkiai. Jie lėtina virškinimą, dėl to ilgiau jaučiamas sotumas.

Atidžiai skaitydami maisto produktų etiketes turėtumėte rasti, kiek produktuose yra riebalų. Tai svarbu, jeigu norime sveikai maitintis. Valgant riebų maistą galima nutukti, nes riebalų perteklius organizme dažniausiai kaupiamas kaip atsarginės medžiagos, be to, didėja pavojus susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Labai daug riebalų yra svieste, aliejuje.

Taip vadinamas gyvūno jauniklis, kuris yra nepanašus į savo tėvus. Pavyzdžiui, buožgalvis yra [[varliagyvio:id:910]] lerva, o vikšras – drugelio lerva.
Nėštumas yra laikotarpis nuo [[apvaisinimo:id:845]] iki [[gimdymo:id:607]]. Jis prasideda tada, kai po apvaisinimo augantis kiaušinėlis įsitvirtina [[gimdoje:id:842]]. Pirmuosius kelis mėnesius moters išvaizda pastebimai nesikeičia, nes besivystantis kūdikis yra labai mažas. Tačiau vėliau motinos kūno viduje vyksta milžiniški pokyčiai. Vaisius negali pats valgyti ir kvėpuoti, kol negimsta. Maistines medžiagas ir deguonį jis gauna iš motinos kraujotakos per [[placentą:id:847]] ir [[bambagyslę:id:603]]. Motinos organizmas taip pat pašalina nereikalingas medžiagas per plaučius ir inkstus. Bamba yra ta vieta, kuria per bambagyslę buvome sujungti su savo motina. Moters nėštumas trunka maždaug 9 mėnesius. Per šį laikotarpį gimdoje išsivysto kūdikis.
Tai [[augalo ląstelės:id:462]] dalis, kurioje yra [[chlorofilo:id:1016]]. Chloroplastuose vyksta [[fotosintezė:id:632]].
Maisto produktai skirstomi į keturias pagrindines grupes: grūdai, vaisiai ir daržovės, pienas, mėsa. Dažnai vaisiai ir daržovės išskiriami į dvi atskiras grupes, tuomet įvardijamos penkios pagrindinės grupės. Šios maisto produktų grupės skiriasi pagrindinių [[maisto medžiagų:id:1739]], [[angliavandenių:id:639]], [[baltymų:id:638]] ir [[riebalų:id:640]] kiekiu.
Drugių sparnų raštą sudaro smulkučiai, šviesą atspindintys žvyneliai. Vykstant [[evoliucijai:id:895]] šis raštas labai kito. Išliko tos drugių [[rūšys:id:1020]], kurių sparnų raštas geriausiai padeda jiems pasislėpti tarp augalų, kuriais jie minta ar ant kurių nutūpę ilsisi. Daugumai drugių nuo užpuolikų apsiginti padeda ir ant sparnų esančios „akys” (į akis panašios dėmės). Tokias „akis“ turi spungės, sfinksai ir daug kitų drugių. Paukštis dažniausiai apsigauna – čiumpa tariamąją akį, o ne kūną. Sparnelis pažeidžiamas, tačiau drugelis lieka gyvas.
Receptoriai yra jautrios [[nervų:id:520]] galūnėlės. Jie padeda pajusti šviesą, garsą, skonį, kvapą. Daug receptorių yra [[jutimo organuose:id:1143]]: akyse, ausyse, liežuvyje, nosyje. Taip pat receptoriai yra išsidėstę po visą odą ir kūno viduje. Šie receptoriai padeda pajusti prisilietimą, skausmą, šaltį, kutenimą ir pan. Receptoriuose kilęs signalas nervais keliauja į [[galvos smegenis:id:525]].