Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Laboratorija Testai Žinynas
Gamtos tyrimai



Organizmų sandara ir funkcijos



Gyvybės tęstinumas ir įvairovė



Organizmas ir aplinka. Biosfera ir žmogus



Medžiagų sudėtis ir savybės



Medžiagų kitimai



Svarbiausių medžiagų pažinimas ir panaudojimas



Judėjimo ir jėgų pažinimas



Energijos ir fizikinių procesų pažinimas



Žemės ir Visatos pažinimas



Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Žmogaus [[griaučiai:id:467]] ir [[raumenys:id:470]] nuo 13 iki 17 metų amžiaus auga labai sparčiai. Todėl tuo metu labai svarbu rūpintis savo kūno laikysena. Taisyklingą laikyseną turintis žmogus stovi laisvai, neįsitempęs ir nesusikūprinęs, galvą laiko tiesiai. Jo pečiai, mentės ir klubai yra vienoje plokštumoje. Norint tokiam būti, reikia mankštintis, daug judėti. Taip pat reikia pasirinkti tinkamo aukščio stalą ir kėdę, nesikūprinti sėdint. Miegoti reikia neįdubusioje lovoje. Taisyklingą laikyseną gadina ant vieno peties nešiojama sunki kuprinė.

Į taisyklingos laikysenos žmogaus plaučius geriau patenka oras, jo širdis ir kiti organai nesuspaudžiami. Todėl toks žmogus jaučiasi geriau, negu netaisyklingos laikysenos žmogus. Pasitempęs žmogus visada atrodo gražesnis, sveikesnis, energingesnis, labiau savimi pasitikintis.

Tai susmulkintų kietųjų medžiagų atskyrimas iš mišinio naudojant sietą ar rėtį. Sijojant dalelės išrūšiuojamos pagal dydį, todėl parenkami sietai su skirtingo dydžio akutėmis. Dažnai tai atlieka žmonės: sijoja miltus, akmenis atskiria nuo smėlio gamindami statybinį skiedinį.

Astronautas – specialiai kosminiams skrydžiams parengtas žmogus.

Kosminės kelionės prasidėjo 1957 m., kai buvo paleistas pirmasis kosminis aparatas „Sputnik 1“. Prasidėjus kosminėms kelionėms, atsirado nauja mokslo ir technikos šaka – astronautika, kuri tyrinėja, vykdo pilotuojamus ir automatinius kosminius skrydžius, ruošia astronautus skrydžiams. Astronautų skrydžių tikslai būna įvairūs: atlikti tyrimus, taisyti sugedusius dirbtinius Žemės palydovus. Skrisdami į kosmosą astronautai apsirūpina oro, maisto atsargomis, dėvi specialius kostiumus, kurie apsaugo juos nuo šalčio ir Saulės spindulių.

Pirmasis planetos astronautas – rusas J. Gagarinas. Jis 1961 m. kosminiu laivu „Vostok-1“ per 1,29 val. apskriejo Žemę 180–301 km aukštyje ir saugiai grįžo atgal. 1969 m. amerikiečiai N. Armstrongas ir E. Oldrinas pirmieji išlipo Mėnulyje. Iš viso kosmose jau buvo per 300 kosmonautų iš įvairių pasaulio šalių.

Mėnulis aplankytas, dabar astronautų svajonė – pasivaikščioti po kitas planetas.

Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „atomos“ – nedalomas. Tai dalelės, iš kurių sudaryti visi mus supantys gyvi ir negyvi kūnai, taip pat mūsų kūnas. Atomai yra tokie maži, kad ant taško, parašyto sakinio pabaigoje, jų sutilptų daugiau kaip 100 milijardų. Vidinė atomo sandara labai sudėtinga. Daug mokslininkų iki šiol tyrinėja atomų paslaptis. Jau seniai žinoma, kad iš atomų sudarytos [[molekulės:id:294]], o iš molekulių ar atomų – medžiagos. [[Grynosios medžiagos:id:242]] yra sudarytos iš vienos rūšies dalelių. Pvz., medžiaga [[deguonis:id:526]] yra sudaryta iš deguonies atomų, [[geležis:id:998]] – iš geležies atomų.

Ledai – tai sušaldytas saldus gaminys iš pieno produktų (pieno, grietinės, grietinėlės). Kartais ledais vadinami šaldytų sulčių desertai.

Valgomieji ledai pradėti gaminti iš smulkiai supjaustytų, vaisių ar uogų sultimis bei sirupais pagardintų ledų. Pirmieji juos padarė bene geriausiais pasaulio kulinarais laikomi kinai.

Mėgaujantis ledais nereikia pamiršti, jog tai – šaltas, saldus produktas. Todėl reikėtų ledus ragauti lėtai, nes jautresniems žmonėms jie gali sukelti gerklės uždegimą ar anginą. Saikingai juos valgant, gerklė yra grūdinama. Kadangi ledai yra priskirtini desertui, jais reikėtų mėgautis tik pavalgius pagrindinius patiekalus. Antraip saldumas slopins apetitą.

Puri tamsi žemė, kurioje yra daug puvenų.
Drėgnų vietovių ir vandens [[bestuburiai gyvūnai:id:926]], dar kitaip vadinami minkštakūniais, – sraigės ir šliužai. Sraigės turi kriauklę, kuri saugo jų minkštą kūną. Minta augalais, savo šiurkščiais liežuviais apgrandydamos lapų paviršių. Šliužai taip pat priklauso moliuskams, tik jie neturi kriauklės. Lietuvoje šliužai gyvena sausumoje. Šie gyvūnai labai nemėgsta sausros ir nuo jos slepiasi įsirausdami į samanas ar net dirvą.

Degant medžiagoms, virš jų susidaro įkaitusios švytinčios dujos – ugnis. Šios dujos spinduliuoja [[šilumos energiją:id:416]] ir įkaitina virš jų esančias medžiagas. Pavyzdžiui, vanduo katilėlyje užverda nuo laužo liepsnos spinduliuojamos šilumos.

Visatoje yra milijardai žvaigždžių, kurių kiekvieną sudaro karštos švytinčios dujos, susidariusios dėl [[medžiagų kitimų:id:459]]. Naktį jos mums atrodo kaip švytintys taškeliai.

Jei kūnas nei iš šio, nei iš to pradėtų judėti, mes iškart ieškotumėme priežasčių. Ieškotumėme kito kūno, kuris jį pastūmė, patraukė ar kitaip paveikė. Jėga – tai vieno kūno poveikis kitam kūnui. Magnetas traukia rutuliuką, pasikeičia jo judėjimas. Sakome, rutuliuką paveikė jėga. Jėga gali pakeisti judėjimo greitį arba kūno formą. Jėgos dydis matuojamas prietaisu, kuris vadinamas [[dinamometru:id:951]]. Jėgos matavimo vienetas – [[niutonas:id:665]] pavadintas anglų mokslininko [[Izaoko Niutono:id:949]] garbei. Aplink mus veikia daug jėgų. Dažniausiai susiduriame su [[Žemės traukos jėga:id:946]], [[tamprumo jėga:id:947]] ir [[trinties jėga:id:945]].
Ūkininkas, norėdamas, kad kolorado vabalai nesugraužtų bulvių lapų ir jis sulauktų derliaus, bulvių lapus purškia specialiais nuodais. Iš pradžių nuodai yra veiksmingi – vabalų gerokai sumažėja. Tačiau po kelerių metų vabalai vėl išplinta. Kodėl? Mat kai kurie nuodijami vabalai buvo atsparūs nuodams. Išlikę jie dauginasi ir atsparumą perduoda palikuonims. Toks geriau prisitaikiusių organizmų išgyvenimas vadinamas gamtine atranka. Dėl prisitaikymo prie įvairių aplinkos sąlygų vyksta [[evoliucija:id:895]].
Gryna geležis yra kalus, blizgantis [[metalas:id:528]], lydosi esant 1535 °C temperatūrai, [[įsimagnetina:id:417]], rūdija, lengvai jungiasi su kitomis medžiagomis. Žmogaus organizme taip pat yra geležies. Jei trūksta geležies, žmogus suserga mažakraujyste.
Kad susidarytų [[sėklos:id:1323]], augalas pirmiausia turi užauginti žiedus. Žiede subręsta lytinės ląstelės. Vyriškosios lytinės ląstelės bręsta žiedadulkėse. Žiedadulkės susidaro [[kuokelių dulkinėse:id:1425]]. Joms subrendus, dulkinės atsidaro ir pabyra milijonai žiedadulkių. Žiedadulkės turi patekti ant [[piestelės:id:1426]] – moteriškosios žiedo dalies. Žiedadulkių pernešimas nuo kuokelių ant piestelės vadinamas apdulkinimu. Augalai turi padėjėjų, pernešančių žiedadulkes. Tai – vėjas, vanduo ar gyvūnai, pavyzdžiui, vabzdžiai. Kai kuriems augalams padėjėjų nereikia, jie apsidulkina patys. Žiedadulkėms patekus ant piestelės, jos sudygsta ir piestelės mezginėje įvyksta apvaisinimas. Susidaro sėklos.
Jei šalia nėra [[magneto:id:417]], magnetinė rodyklė, galinti laisvai sukiotis, visuomet pasisuka viena kryptimi. Rodyklę veikia Žemės [[magnetinis laukas:id:1038]]. Žemė yra kaip milžiniškas magnetas, turintis šiaurinį ir pietinį [[polius:id:679]]. Magnetinės rodyklės šiaurinis polius, pasisukęs Šiaurės ašigalio link, rodo šiaurę. Kadangi priešingi magneto poliai vienas kitą traukia, tai netoli Šiaurės ašigalio yra Žemės pietinis magnetinis polius. Žemės šiaurinis magnetinis polius yra netoli Pietų ašigalio. Pastebėjus Žemės magnetines savybes, buvo pagamintas [[kompasas:id:419]]. Manoma, kad paukščiai, kuriems tenka nuskristi tūkstančius kilometrų, orientuojasi pagal Žemės magnetinį lauką.
Merkurijus – arčiausiai Saulės esanti [[planeta:id:682]]. Jo paviršius labai panašus į Mėnulio paviršių. Atmosfera labai reta, todėl paviršiaus temperatūra kinta nuo 430 °C dieną iki –160 °C naktį. Merkurijaus [[metai:id:1264]] yra ilgesni už [[parą:id:1263]], jie trunka 88 Žemės paras, o para – 59 Žemės paras. Merkurijus neturi gamtinių [[palydovų:id:684]].
Hipotezės (spėjimo) patvirtinimas arba paneigimas. Pavyzdžiui, jeigu dirvožemyje pastebėjote daug sliekų, tai galite padaryti išvadą, kad toks dirvožemis yra derlingas.
Tai – skystas [[medžiagų:id:1194]] [[mišinys:id:452]], gaunamas tirpinant medžiagas [[tirpiklyje:id:1189]].
Astronomija – vienas seniausių mokslų, atsiradęs prieš keletą tūkstančių metų. Pirmieji [[astronomai: id:1515]] dangų stebėjo plika akimi ir savo užrašuose žymėjo šviesulių tarpusavio išsidėstymą. Vėliau mokslininkai atrado prietaisus, kuriais buvo galima stebėti tolimas erdves. Pirmieji astronomijos žinias pradėjo taikyti pirkliai ir jūrininkai, kuriems reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Astronomijos žinių taip pat reikėjo žemdirbiams. Jie pagal tam tikrų žvaigždynų išsidėstymą nustatydavo sėjos pradžią, nuspėdavo potvynius arba derliaus nuėmimo metą. Lietuviai jau gilioje senovėje domėjosi dangaus kūnais, o sukauptas žinias apie juos perduodavo iš kartos į kartą. Lietuvių domėjimąsi dangumi atspindi ir originalūs kai kurių dangaus kūnų pavadinimai: Aušrinė, Vakarinė, Grįžulo Ratai, Šienpjoviai, Darželis ir t. t. Dangaus vinimi kai kur buvo vadinama Šiaurinė žvaigždė, mat ji lyg įkalta vinis nuolat yra toje pačioje vietoje. Lietuvos mokyklose astronomijos pradėta mokyti XVI amžiuje, dar iki Vilniaus universiteto įkūrimo (1579 m.).
[[Žemę:id:1177]] gaubia oro sluoksnis, vadinamas atmosfera. Oras – tai įvairių [[dujų:id:292]] mišinys. Didžiąją jo dalį sudaro azoto, maždaug penktadalį – deguonies dujos. Oro sudėtyje dar yra vandens garų, anglies dioksido ir kitų dujų. Oro tankis įvairiame aukštyje yra nevienodas. Tankiausia atmosfera prie Žemės paviršiaus. Kylant aukštyn, oro tankis mažėja, kol nepastebimai pereina į beorę kosminę erdvę. Atmosfera aprūpina mus deguonimi, kuriuo kvėpuojame, apsaugo nuo žalingų Saulės ir kosminių spindulių. Dieną ji saugo Žemę nuo deginančios Saulės šilumos, o naktį tarsi apklotas išlaiko sugertą šilumą. Atmosferą prie Žemės laiko [[Žemės traukos jėga:id:946]].
Taip vadinami už [[medžius:id:902]] mažesni ir daug sumedėjusių stiebelių turintys augalai. Jie nėra tokie ilgaamžiai kaip medžiai. Tai erškėčiai, karklai, lazdynai, sedulos ir kiti.
Šuns regėjimas skiriasi nuo žmogaus. Jo [[akys:id:527]], kitaip negu žmogaus, yra arčiau galvos šonų. Kuo atstumas tarp akių yra mažesnis, tuo geriau šuo pastebi smulkmenas. Akių išsidėstymas ir regėjimo geba priklauso nuo veislės: geriausiai mato kurtai, kiek blogiau – sarginiai šunys. Šuo gerai pastebi judančius objektus, jis gali pamatyti judantį daiktą 500 m atstumu. Spalvas šuo skiria blogai – mato pasaulį tarsi prieblandoje. Tamsoje šuo mato geriau negu žmogus, bet blogiau negu katė. Regėjimo praradimas šuniui nėra tokia didelė bėda kaip žmogui. Šuo tai gali kompensuoti puikia [[klausa:id:609]] ir uosle. Kartais galima nė nepastebėti, kad šuo yra aklas.